Sima KAZARIAN

Šiemet Šakių rajono meno mokyklos Dailės skyriui sukako 20 metų. Nors tai jaunatviškas amžius, prisiminimų daug, ir pasiekta nemažai.

Nuotr.  Pirmoji Dailės skyriaus mokytoja ir vedėja L. Rūgytė dėkojo visiems už sveikinimus mokyklos jubiliejaus proga.

Penktadienį Šakių kultūros centre vyko jubiliejaus paminėjimas. Čia buvo surengta meno mokyklos auklėtinių darbų paroda, koncertėlis, eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos gražiausios mokyklos gyvavimo akimirkos. Pasveikinti su gražia švente į mokyklą atvyko daug svečių, maloniai Dailės skyriaus vadovę nustebino ir pirmosios laidos auklėtinių pasirodymas. Viena jų – dailės pedagogė, kita dažo automobilius, tačiau ir šiandien joms svarbus menas. Moterys negalėjo atsistebėti, kad štai jau dvidešimt metų prabėgo nuo tada, kai atėjo mokytis dailės.

20-ąjį jubiliejų palydės 17-oji moksleivių laida. Per visą mokyklos gyvavimą buvo daug gabių ir talentingų auklėtinių, kurių diplominių darbų šiandien galima rasti įvairiose Šakių įstaigose, Dailės skyrius glaudėsi ne vienose patalpose, keitėsi mokytojai –  Amžiną atilsį I. Aukštikalnytė, J. Maldžiūnas. Moksleivius piešti, tapyti, lipdyti, grafikos, dailėtyros pagrindų šiandien moko keturi mokytojai – Lolita Rūgytė, Vytautas Kaunas, Mindaugas Pauliukas, Kęstutis Dovydaitis.

 
1992-aisiais skyriuje buvo tik viena mokytoja, šiandien dirbanti skyriaus vedėja L. Rūgytė...

Įkūrus Dailės skyrių prie Šakių vaikų muzikos mokyklos, dirbti buvau pakviesta aš, vienintelė mokytoja, nes skyrius pradėjo veiklą tik su viena mokinių grupe.

Mus priglaudė „Varpo“ vidurinės mokyklos direktorius Vitas Daniliauskas. Kai baigdavosi pamokos, dailės kabinete susirinkdavome piešti mes. Vaikai atsinešdavo pieštukų, guašo, akvarelės, popieriaus, teptukų ir dirbdavo tiesiog prie mokyklinių stalų.

Dabar Meno mokyklos Dailės skyriuje dirba 4 mokytojai, mokiniai turi savo dailės kabinetus – tapybos, keramikos ir grafikos, kompozicijos ir piešimo. Jaunieji dailininkai dirba prie molbertų ar lipdo prie patogių stalų, turi kitas darbui reikalingas priemones.

Moksleiviai mokosi privalomus dalykus – piešimą, kompoziciją, tapybą, dailėtyrą, keramiką ir grafiką.

Visi mokytojai yra profesionalūs dailininkai, baigę mokslus Vilniaus dailės akademijoje, kai kurie studijavę papildomai ir turintys tikrai nemažą patirtį. Visi dirba ir kūrybinį darbą.

Iš kiekvienos laidos vienas -  du mokiniai įstoja į Dailės akademiją, taip pat į universitetus, kur studijuoja dailėtyrą ar dailės pedagogiką, taip pat į kolegijas – pasirenkamos labai įvairios specialybės. Jų tarpe, be abejonės, yra profesionalių menininkų – tapytojų, tekstilininkų, skulptorių, dizainerių, vitražistų ir kitų specialistų.

Kalbant apie moksleivių piešinių ar kitokių kūrybinių darbų konkursus, reikėtų pasakyti, kad beveik kiekvienais metais turime respublikinių ar tarptautinių konkursų laureatų ir prizininkų. Turėčiau išvardinti ir mokytojus, ir jų mokinius, tačiau apsiribosiu keletu paskutiniųjų, pvz., 2012 m. turime net 3 laureates, parsivežusias diplomus iš dviejų konkursų. Tai Aiva Misevičiūtė – antrojo respublikinio ekslibrisų konkurso laureatė bei Reda Baranauskaitė ir Aušrinė Bacevičiūtė – tarptautinio vaikų ir jaunimo dailės konkurso-festivalio „Čiurlionio krašto spalvos“ laureatės.

Manau, svarbiausias pasiekimas yra profesionaliosios dailės sklaida mūsų krašte. Taip pat išaugęs mokinių skaičius nuo dešimties iki septyniasdešimties, vienu metu net iki devyniasdešimt, atsiradęs Kudirkos Naumiesčio filialas ir, žinoma, jauni žmonės, jauni kūrėjai, išėję su nemažu žinių bagažu, suradę savo gyvenimo kelią, tapę dailininkais, jau tampantys ir kolegomis.

Manau, apie ateitį kalbėti ankstoka. Svarbu, kad menas būtų reikalingas, kad mūzos nepagailėtų įkvėpimo mums ir jaunimui.

Erdvės. Dailininkams reikalinga erdvė ne tik piešti, tapyti, saugoti sukurtus geriausius darbus, reikia, kad tilptų ir natiurmortai, ir molbertai, ir daiktai, kuriuos piešiame. Reikalinga erdvė, kur galėtume eksponuoti savo sukurtus darbus. To šiandieną mes neturime.

Stebėti kaip piešia vaikai, matyti jų spindinčias akis ir šypsenas. Tai tarsi terapija, padedanti užsimiršti, pasinerti į visai kitą pasaulį. Be galo malonu sužinoti apie buvusių mokinių pasiekimus, išgirsti padėkos žodį – tada įsitikini, kad esi, kad buvai reikalingas.

Galima pasakyti gerai žinoma poezijos eilute: „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka ...“ Išmokyti kurti grožį, jį surasti, juo dalintis. Padėti atrasti savo kelią, savo tiesą.