Prisikels

Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus... 

 

Išties, gal ir nelabai šventiškos mintys, bet karo kontekste ir matant, ką daro rusijos padarai Ukrainoje, bet koks mandagumas grimzta į nebūtį. Nedetalizuosiu Bučos, Mariupolio ar bet kurios kitos vietovės skerdynių detalių, nes tik pavadinimai kiti, bet siaubas ir nužmogėjimas tas pats. Sužlugdyti žmonių likimai, paniekintos moterys, prievartaujami ir žudomi net kūdikiai, vaikai už nugaros surištomis rankomis iš skausmo klykiančių motinų akivaizdoje, nekalbant apskritai apie žmones – tiesiog vyksta taikios tautos genocidas. Ir kas visa tai sukėlė? Padarai, kurie galėtų būti vadinami žmonėmis. Kaip bebūtų, tuos padarus kažkas pagimdė, ko gero, kai kurie turi ir vaikų, žmonas, kurios, gali būti, jau sulaukė ar sulauks „dovanų“ iš Ukrainos – gal buitinės technikos, išmaniųjų įrenginių, vaikiškos avalynės, žaislų, gal net iš ukrainiečių spintų išneštų apatinių, iš ausų išplėšytų auskarų, nuo rankų nudraskytų žiedų ar kitų papuošalų, apšlakstytų krauju, ašaromis, sielvartu. Ir čia jau ne tik putinas, lavrovas ar šoigu...

 
Bet nesinori kalbėti tik apie neišmatuojamą ir neaprėpiamą karo siaubą. Kaip bebūtų, net šiame tragiškame kontekste gyvenimas kol kas teka toliau. Sekmadienį – Velykos, visa savaitė ženklino Kristaus kelią nuo jo santykio su mokiniais, meilės žmonėms, kančios, išdavimo bei mirties iki džiaugsmingo Prisikėlimo.

Informaciniame sraute akis užkliuvo už interviu su kunigu, karo kapelionu Arnoldu Valkausku, kuris sako, kad tokios bedievystės, nutolimo nuo Dievo, ko gero, dar nebuvo. Ženklų, raginančių atkreipti dėmesį, pasak dvasininko, begalybė. Tai ir karai, ir gamtos reiškiniai, ir mūsų nenoras ar negebėjimas matyti prasmę ar tas pats santykio su Dievu nebuvimas. Ir staiga, svarsto jis, mes suglumom. Karas atskleidė, kad tai, kas buvo svarbu, pasirodo, visai nesvarbu. O ir pats žmogus, ėmus žemei slysti iš po kojų, suvokė savo bei savo būties trapumą. Visgi net ir kritiniais momentais turime stengtis išlaikyti kasdienybės rutiną, nepasiduoti emociniam savęs naikinimui. Dvasininkai ragina melstis. Melsti taikos prašė ir popiežius Pranciškus. „Sudėkite ginklus, pradėkite velykines paliaubas“, – ragino popiežius.

Kiti specialistai krizinėje situacijoje ragina neužsiverti savyje, o bendrauti, ieškoti galimybių ir priežasčių dalintis, būti naudingiems, galbūt net iš naujo atrasti gyvenimo prasmę. Karo Ukrainoje kontekste jau nekart pademonstravome, kad galime būti dosnūs, empatiški. Ir negalime liautis tokiais būti. Kas paaukotu euru, apklotu, rūbu, duonos kąsniu, atvertomis namų durimis ar malda bando remti karo talžomą šalį. Tai ir yra mūsų ginklai šiame padarų sukeltame kare, kur privalo nugalėti žmogiškumas. Žinoma, ne tik Ukrainos atžvilgiu turėtume būti labiau atvertomis širdimis, tačiau būtent karas broliškoje šalyje pažadino, supurtė. Būtent krizės priverčia atsimerkti, perkainoti vertybes. Ir mūsų tikėjimas sako: esame atsakingi už pagalbą vieni kitiems, meilę artimui. O yra mąstančių visaip, pasigirsta ir burbančių dėl brangstančių degalų, maisto produktų (bet, brangieji, tai kaina ne tik už tuos produktus), priekaištaujančių, kam čia tiek plevėsuojančių Ukrainos vėliavų, tarsi savos šalies trispalvės neturėtume, kas mus rems, jei reikės, nesuprantančių, kad Ukraina kovoja apskritai už mūsų laisvę būti demokratiniame pasaulyje.

Remdamasi jau kito, Kanadoje gyvenančio kunigo žodžiais, noriu palinkėti, kad visi dabartiniai išbandymai iš mūsų neatimtų vilties, kantrybės, tikėjimo, žmogiškumo. Žengdami į šv. Velykas stabtelkime, švęsdami Prisikėlimą skirkime laiko maldai, nusiraminimui ar tiesiog apmąstymui. Beje, apie tai kolegės straipsnyje sako ir kunigas Vytautas Mazirskas – tokių pačių Velykų nebūna. Pernai jos buvo karantininės, šiemet – persmelktos karo, o kiekvienam asmeniškai ir su savais praradimais ar atradimais. Kitąmet jos bus dar kitokios. Bet tikiu, kad išauš rytojus be karo. Juk tai ne tik rusijos karas Ukrainoje. Tai mūsų visų karas, gėrio ir blogio, žmogiškųjų vertybių prieš visišką destrukciją karas. Prisikėlė Kristus, priskels ir Ukraina. Galbūt nelengvai, stipriai nukraujavusi ir suluošinta, bet priskels.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 29 (9336)

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.