Artėjame prie dar vienos pradžios

Artėjame prie dar vienos pradžios, 2022-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Neįtikėtinai greitai jie praėjo, nors ir vėl jau kad pamėtėjo, tai pamėtėjo.

Metams ritantis į pabaigą, įprasta perversti laikraščių komplektus, surinkti svarbiausius metų įvykius ir peržvelgti, kokios aktualijos nugulė į leidinio puslapius. Skaitau, kad pernai rašiau, jog praėjusieji metai buvo sunkūs, bet įdomūs – jau vadavomės iš karantino gniaužtų, įpratome prie tam tikrų apribojimų, tačiau dabar, rodos, ir to vargo bei nepatogumų nebuvo, o ir šiaip niekas nežinojome, ką pasiūlys ateitis.
 
Užtat šiais metais visą pasaulį sukrėtė vasario 24-ąją rusijos pradėtas karas prieš taikią Ukrainą. Prieš šį brutalų žingsnį nublanksta bet koks kitas įvykis, nes karo akivaizdoje įprasti dalykai tiesiog prarado prasmę. Akimirksniu perkainoji vertybes ir įvertini, kaip gerai gyveni ir kiek daug turi bei kiek nedaug iš tikrųjų žmogui reikia...

Karo akivaizdoje išryškėjo ir mūsų gebėjimas susitelkti. Verčiu laikraščius ir stebiu, kiek daug gerumo pavyzdžių fiksavome, kiek įvairiausių akcijų vyko ir kaip noriai jose dalyvavo žmonės. Dalyvauja ir dabar – štai neseniai savivaldybės dovanotas transportas į Ukrainą išvyko ne tuščias, o kimšte prikimštas įvairios paramos. Vadinasi, dalinamės, užjaučiame, nors juntamas ir tam tikras pripratimas prie karo. Dažniau pasigirsta komentarų, kad užteks aukoti Ukrainai, padėkime saviems, tačiau kartais, ko gero, tiesiog patogu nematyti toliau savo nosies ir į valias paleisti liežuvį. Drąsu kalbėti, kai ne tau ant galvos bombos krenta, o subtiliai patylėti irgi reikia mokėti. Beje, vienoje iš šiandieninių publikacijų apie dalijimosi prasmę primena ir kunigas Tautvydas Kapcevičius, jis sako, kad reikia padėti alkstančiai ir šąlančiai Ukrainai, o patys galime ir kukliau. Tačiau ar norime, ar mokame?

Karas tebevyksta, bet gyvenimas nesustoja. Net Ukrainoje žmonės kiek įmanydami į jį kabinasi, ką jau kalbėti apie mus. Sakyčiau, rajone šie metai buvo gana ramūs, nors didesnių ar mažesnių pokyčių vyko visose srityse. Bandau prisiminti, kiek pokalbių ir išvykų būta, kiek pašnekovų pakalbinta, įdomių žmonių sutikta ar renginių dalyvauta. Daug. Išties dar vieni metai įdomios patirties su įvairiais prieskoniais. Tad artėjant šventėms norisi padėkoti visiems, vienaip ar kitaip buvusiems drauge. Ačiū su mumis bendravusiems, pagalbos prašiusiems ar tiesiog skambinusiems pasikalbėti. Jūs net nepatikėtumėte, kiek daug pokalbių lieka už laikraščio paraščių, kai į redakciją ar konkrečiam žurnalistui skambina tik pasiguosti norintis senolis ar supratimo nerandantis rajono gyventojas. Dažnai juokaujame, kad atliekame ir socialinio darbuotojo, psichologo vaidmenį ar tiesiog esame informacinė tarnyba. Bet malonu, kad pasitiki. Būna, nevengia patarti, kad gal ir nuotrauka ne tokia, pavadinimas negražus ar šiaip nesudominom, tačiau vis dažniau žmonės ir geru žodžiu nudžiugina, įvertina regioninės spaudos svarbą. Kartais būname vieni kitiems nepatogūs, bet visi svarbūs, nes esame vienos bendruomenės dalys.

Patiko užmatyta mintis, kad susitarti, jog nesutariame, irgi reikia mokėti, tad būtent to ir norėčiau palinkėti. Ypač valdžioje esantiems ir artėjant rinkimams perdėtai į daug ką reaguojantiems. Priimkime kitaip galvojantį, kitokią nuomonę turintį ar besielgiantį ne taip, kaip mes norėtume, nes pakantumo mūsų visuomenėje labai trūksta. Ir, žinoma, per šventes dovanokime vieni kitiems ne tik materialias dovanas, bet ir laiką. Vertinkime, ką turime greta. Štai vėl atsigręšiu į vieną mūsų straipsnių herojų Giedrių, kurį šiam laikraščiui irgi pasirinkome sąmoningai, kad parodytume, jog ne visų šventės sočios, ir šalia – nebūtinai gausus artimųjų būrys... Kaip ir virš galvos toli gražu ne visur taikus dangus...

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 97 (9404)

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.