Per šešerius metus Andriui Liubinui pavyko nueiti įspūdingą kelią. Vežimėlių tenise jis atsidūrė kaip visiškas naujokas, dabar trenerio auklėtiniai varžosi profesionalų turnyruose, įsitvirtina – šalies teniso sporto istorijoje iki šiol to nebuvo! – aukštose pasaulio TOP 100 pozicijose. Kartu su Andriumi šiuo keliu eina ir jo žmona Milda. Vežimėlių tenisas sutuoktinių gyvenime atsirado po sunkių išbandymų – Andriaus ligos, privertusios palikti įmonės vadovo darbą. „Kai keičiasi vieno šeimos nario gyvenimo būdas, paprastai keičiasi ir visos šeimos gyvenimas“, – sako visus administracinius „Lithuanian Wheelchair Tennis Club“ reikalus savo rankose laikanti M. Liubinienė.
Lietuvės – pasaulio TOP 100
Milda ir Andrius – mūsų kraštiečiai, abu augę, mokslus baigę Šakiuose, čia atvykstantys aplankyti artimųjų. Tiesa, kaip prisipažįsta baigiantis pokalbiui, tas pavyksta ne taip dažnai, daug rečiau nei abu norėtų. Ir viliasi, kad į Šakius sugrįš ir su tenisu, su tomis įkvepiančiomis istorijomis, kurios padeda įveikti kūno negalią, skatina siekti tikslų.
O pasidalinti tikrai yra kuo. Milda kalba apie praėjusius metus: tikslas buvo dalyvauti kuo daugiau varžybų įvairiose pasaulio šalyse, žaidėjoms – pasigerinti poziciją tarptautiniame tenisininkių reitinge ir patekti į TOP 100. Ir tas pavyko su kaupu – Andriaus auklėtinė, pirmoji šalies vežimėlių teniso raketė Agnieška Toločko praėjusius metus baigė būdama 80 vietoje pasaulyje: per 2024-uosius tenisininkė pasauliniame reitinge pakilo 56 pozicijomis – iš 136 į 80.
Lietuvos vežimėlių teniso proveržį iliustruoja ir tai, kad šiandien jau dvi lietuvės – A. Toločko ir Kotryna Žižmaraitė – žaidžia profesionaliuose turnyruose, atstovaudamos savo šaliai. O Agnieška per šių metų pirmąjį pusmetį įšoko į 59-ąją reitingo vietą pasaulyje. Treniruojant A. Liubinui ši sporto šaka iš mėgėjiško lygmens įkopė į profesionalias aukštumas.
„Lietuvos vežimėlių teniso atstovė į TOP 100 pateko pirmą kartą. Kalbant apie vežimėlių tenisą, iki šiol nė vienas lietuvis nėra buvęs geriausiųjų pasaulio šimtuke“, – šio pasiekimo reikšmę paaiškina A. Liubinas.
Mildai Liubinienei įsiminė kažkada perskaityta frazė: „Būkite pokyčio pradžia ir pavyzdžiu.“ Tam reikia drąsos, bet tik pasiryžus pokyčiui gyvenime įvyksta dideli dalykai. Asmeninio archyvo nuotr.
Liga pakeitė visos šeimos gyvenimą
Kas tas vežimėlių tenisas? Tai tas pats sportas, kuris žaidžiamas bėgiojant, tik čia tenisininkas sėdi specialiame sportiniame vežimėlyje, abiem rankomis varosi ratus, viena laikydamas raketę. Dėl didesnio stabilumo ir manevro laisvės vežimėlio ratų kampas kiek pasviręs, be to, jis turi tris papildomus ratukus – vieną gale ir du priekyje.
„Mūsų istorija su vežimėlių tenisu prasidėjo 2019-aisiais. Tais metais Andrius tapo tuometinio Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo treneriu, aš prisijungiau tik 2021 m. kaip administratorė, projektų vykdytoja, tarptautinių turnyrų direktorė. Taip ir keliavome per visus tuos metus. Dabar esame perėmę klubą, Andrius atsakingas už sportinę pusę, aš – už visus administracinius dalykus“, – glaustai šeimos veiklą pristato M. Liubinienė.
Pati istorijos pradžia nebuvo džiaugsminga. Tiek Milda, tiek Andrius įžengė į ją iš savų profesinių pasaulių, kuriuose jiems puikiai sekėsi.
„Esu baigęs teisę, dirbau teisinį darbą, vadovavau įmonei. Tada susiklostė taip, kad susirgau. Dėl aplinkybių, susijusių su sveikata, turėjau keisti gyvenimo būdą“, – prataria Andrius.
„Kai keičiasi vieno šeimos nario gyvenimo būdas, paprastai keičiasi ir visos šeimos gyvenimas. Mes visi kartu prie to prisitaikėme“, – priduria Milda. Ji padėjo į stalčių kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo specialistės diplomą, kurį įgijo studijuodama chemiją, ir atsisveikino su skyriaus vadovės pozicija Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Lietuvos vežimėlių teniso proveržį iliustruoja ir tai, kad šiandien jau dvi lietuvės – Agnieška Toločko (dešinėje) ir Kotryna Žižmaraitė – žaidžia profesionaliuose turnyruose, atstovaudamos savo šaliai. Asmeninio archyvo nuotr.
Teko išmokti daug naujų dalykų
Tenisu A. Liubinas domėjosi ir anksčiau, žaidė pats, netgi mąstė, kad kada nors šis sportas galėtų tapti pagrindine jo veikla. O žinią, kad yra ieškomas teniso treneris dirbti su negalią turinčiais sportininkais, jis vadina palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Nuėjęs susipažinti ilgai nedelsė – kurį laiką trenerio darbą dar derino su vadovavimu įmonei, bet netrukus nėrė į jį visomis jėgomis.
„Turėjau įgyti Tarptautinės teniso federacijos licencijas, tam reikėjo daug mokytis, bendrauti su kolegomis užsienyje. Jei būčiau žinojęs, ką reikės praeiti, kaip nelengva tas licencijas įgyti, vargu ar būčiau tai daręs. Bet kadangi labai norėjau ir nežinojau – tai padariau. Yra toks pasakymas: pagal visus aerodinaminius dėsnius kamanė neturėtų skristi, nes jos kūnas yra per didelis palyginus su sparnų ilgiu, bet kadangi ji to nežino, tai skrenda. Man tas labai tinka“, – juokiasi A. Liubinas.
Vežimėlių teniso specifika pareikalavo atskiro pasirengimo. Šiuo atveju žaidimas techniškai sudėtingesnis, yra daugybė niuansų, kuriuos reikia išmanyti, pasikaustyti tiek teoriškai, tiek praktiškai. Taip pat būtina atsižvelgti į kiekvieno žaidėjo fiziologiją, kad treniruojantis jo negalia nebūtų dar labiau padidinta. Yra ir psichologinė pusė. Dabar, sako Andrius, jau nėra taip sunku, bet tada tai buvo pirmas jo susidūrimas su negalią turinčiais žmonėmis iš taip arti, tad teko daug ką išsiaiškinti, suprasti. Visi šie iššūkiai, jo manymu, lemia, kad norinčių dirbti su negalią turinčiais sportininkais trenerių nėra daug.
„Mokausi iki šiol, nežinau, ar kada galėsiu pasakyti, kad jau žinau viską“, – sako Andrius.
Pokalbio metu sutuoktiniai dažnai mini vienaip ar kitaip susiklosčiusias aplinkybes. M. Liubinienei taip pat teko joms paklusti, nes įsitraukti į vyro veiklą ji nė neplanavo. Atsitiko taip, kad, artėjant tarptautiniam vežimėlių teniso turnyrui, darbą paliko jo direktorius. Organizatoriams reikėjo skubiai ieškoti išeities.
„Andrius paklausė, gal aš padėčiau. Net išsigandau: iš kultūros, senų dokumentų restauravimo – į sportą?! Taigi nieko nemoku, nieko nesuprantu, nesvarbu, kad vyras tenisą treniruoja. Kokius tris kartus pasakiau ne ir galiausiai... sutikau. Bet tik tuos pusantro mėnesio, tik tam turnyrui, ir viskas, griežtai, – prisiminus tuometinį savo nusiteikimą, šiandien Mildą ima juokas. – Taip ir likau tame tenise...“
Po puikiai pavykusio tarptautinio turnyro atsirado kitų svarbių reikalų, jie vis nepaleido. Kurį laiką M. Liubinienė derino abu darbus, bet 2022-ųjų vasarą apsisprendė palikti universitetą biblioteką. Sako suvokusi, kad šiam darbui atidavė viską, ką galėjo, kad laikas naujiems iššūkiams.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tenisas augina vaiko asmenybę
„Prasmės elementas, žinoma, yra, – kalbėdamas apie sportininkų su negalia treniravimą, tikina A. Liubinas. Ir priduria: – Tačiau nesijaučiame darantys kažką labai ypatingo, nes aplink daug žmonių, užsiimančių prasmingomis veiklomis.“
Lyginant su užsienio šalimis, Lietuvoje žmonių su negalia fizinis aktyvumas nėra didelis. Andrius pastebi, kad dauguma gyvena užsidarę, sunkiai įsitraukia į veiklas, taip pat ir į sportą. Tad prasminga ne vien siekti rezultatų su pajėgiausiais žaidėjais, bet ir kitiems padėti pamatyti galimybes užsiimti įvairia veikla, taip pat ir sportine.
Ypač džiugina didėjantis būrelis treniruotes lankančių vaikų, jau išaugęs iki keturių tenisininkų – 7-erių, 9-erių, 12 ir 15 metų. Milda, prisimindama, koks vaikas buvo prieš metus ir koks jis yra dabar, pabrėžia ne tik pažangą teniso aikštelėje. Keičiasi ir sportuojančio vaiko asmenybė – jis tampa atviresnis, daugiau bendrauja, šypsosi, veržiasi visur dalyvauti. Tas progresas akivaizdus, jis vyksta labai sparčiai.
„Labai svarbu, kad vaikas įgyja daugiau savarankiškumo. Žaidžiant vežimėlių tenisą kai kuriuos dalykus reikia pasidaryti pačiam, pavyzdžiui, užsidėti ratus. Galiu ir aš uždėti, ir tėvai, bet vaikas turi suprasti, kad nors ir turėdamas negalią, daugelį dalykų gali išmokti pasidaryti pats“, – aiškina Andrius ir juokiasi, kad Mildai kartais tenka išprašyti iš treniruotės rūpestingas mamas, kad jos vaikams nepadavinėtų kamuoliukų.
Pradžioje ir jiems patiems reikėjo įveikti tam tikrą barjerą, atsikratyti instinktyvaus noro padėti. To jie mokėsi pirmiausia iš savo auklėtinių Agnieškos ir Kotrynos.
Abi tenisininkės ne tik įkopė į profesionalias sporto aukštumas, bet ir puikiai tvarkosi gyvenime – dirba, mokosi, vairuoja automobilius. Jos pačios atvyksta į treniruotes, be niekieno pagalbos išsikelia iš bagažinės vežimėlius, juos paruošia treniruotei, po treniruotės susideda atgal, vienos vyksta į turnyrus užsienyje, be jokios papildomos pagalbos gyvena viešbučiuose. Andrius prisipažįsta anksčiau nė neįsivaizdavęs, kad turint negalią galima būti tokiam savarankiškam.
Negalią turinčių vaikų tėvams akys dažnai atsiveria išvykus į užsienį. „Lithuanian Wheelchair Tennis Club“ kasmet padeda išvykti vaikams į stovyklas Belgijoje, Nyderlanduose, kur suvažiuoja ne viena dešimtis negalią turinčių jaunųjų tenisininkų iš visos Europos. Kartą jau grįžtant namo viena mama prisipažino išgyvenanti šoką. Ją pribloškė, kad negalią turintys vaikai gali būti tokie savarankiški ir NET laimingi.
Pozityvių patirčių susikaupė tiek daug – ir sportinių, ir keičiančių požiūrį į negalią – tad šalia kitų projektų bręsta ir planas pristatyti savo veiklą plačiau. Toks galėtų būti sutuoktinių sugrįžimas į Šakius, nuo kurių per darbų sūkurį Vilniuje jaučiasi kiek nutolę.
Artūras iš Šakių:
