Pastaruoju metu jaunųjų rajono lengvaatlečių Adomo Ulinsko ir Jokūbo Avgustaičio pasiekimai kalba patys už save – gerinami rekordai, iškovojamos aukštos vietos ir perrašinėjama rajono sporto istorija. Džiugu, kai atkaklumas, disciplina ir kasdienis darbas duoda vaisių, tačiau kelias pasiekimų link ne visuomet saldus, tad apie kasdienybę, ateities planus ir kalbamės su sportininkais bei jų treneriais.
Jei dažnam jaunuoliui vasara reiškia atostogas ir poilsį, Adomui ir Jokūbui šis metas – intensyvių treniruočių, varžybų ir naujų tikslų siekimo laikotarpis.
„Vasarą vyksta svarbios varžybos, Lietuvos čempionatai, tai pailsėsim rugpjūtį“, – šypsosi rudenį 11 klasę lankysiantys sportininkai.
Adomas mokosi VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, o Jokūbas – Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos, tačiau lengvojoje atletikoje jie ne naujokai, nekart jau yra įrodę savo pranašumą, o pastaruoju metu išties demonstruoja puikius rezultatus, šį sezoną rekordus reikšmingai gerina jau ne pirmą kartą.
Praėjusį savaitgalį Lietuvos jaunių U 18 lengvosios atletikos čempionate rutulio stūmimo sektoriuje J. Avgustaitis penktuoju bandymu pagerino rajono jaunių rekordą (17 m 20 cm) ir įvykdė Europos U 18 lengvosios atletikos čempionato normatyvą, tad ruošiasi liepos vidury Italijoje vyksiančiam Europos čempionatui, o 400 m bėgimo distancijoje A. Ulinskas darkart pagerino rajono jaunių rekordą (50,08 sek.) ir taip pat iškovojo pirmąją vietą.
„Dabar mūsų rekordas 50,08 sek., o kad papultume į Europos čempionatą pritrūko šešiasdešimt šimtųjų. Ir jeigu nesportuojančiam žmogui pusė sekundės atrodo nedaug, tai sporte tai lemia ypač daug“, – mintimis dalijasi A. Ulinskas.
Tačiau jei į Europos čempionatą durys užsivėrė, dar laukia Baltijos šalių čempionatas Druskininkuose.
Kaip sako vaikinai, paplušėti dėl tokių rezultatų išties tenka, tačiau be sporto nė vienas iš jų neįsivaizduoja savo gyvenimo ir ateitį taip pat sieja su šia sritimi.
„Šiaip čia nesitryčiau, jei negalvočiau“, – sako Adomas, o Jokūbas irgi pritaria, kad jeigu viskas klostysis taip ir toliau, tai kodėl gi ne.
Jų treneriai Algirdas Ulinskas ir Tomas Vencius tik patvirtina, kad rezultatai iš dangaus nenukrenta, o dedamųjų daug – mityba, disciplina, motyvacija, aišku, asmeniniai duomenys ir atkaklumas siekiant rezultatų. Kartais, sako jie, vaikas turi išties puikius duomenims, bet pasiduoda, nesusitvarko su psichologiniais iššūkiais ar pralaimėjimais ir tuo jo kelias baigiasi.
„Žinoma, talentas svarbu, jei Dievas jo nedavė, viskas. Bet dirbdamas su vaikais matai, ką kuris gali, tai kad Adomas greitas ir turi potencialo, pasimatė labai greitai“, – sako vaikino treneris ir tėtis A. Ulinskas.
Tad smalsauju, ar sunku suderinti šiuos du vaidmenis.
„Yra pliusų ir minusų“, – nedaugžodžiauja Adomas ir šypsodamasis pripažįsta: jei kas nors nepasiseka, namuose būna neramumų.
Jo tėtis patikina, kad kai sūnus po ranka, tai galima treniruotę ir namie padaryti, bet taip pat tenka daugiau nusiskundimų, pasiginčijimų išklausyti.
„Namuose bendras frontas su mama, nes ji irgi sportavusi, tai jau ne tas atvejis, kai mamai pasiskųs“, – juokiasi A. Ulinskas.
Jokūbo treneris T. Vencius buvęs bėgikas, tad rutulio stūmimas, sako jis, nebuvo jo stiprioji pusė, tačiau, stebint moksleivių gebėjimus, teko persiorientuoti.
„Anksčiau apie rutulį net minčių nebuvo, pilnai turėjau bėgikų, o dabar neliko bėgikų, du trečdaliai rutulininkų“, – auklėtinių tendencijas dėsto treneris ir giria Jokūbo atsidavimą, nes vaikinas daug treniruojasi namuose, o tai apskritai viena svarbiausių sėkmės paslapčių.
Jei ne papildomas darbas, o tik treniruotės, sutartinai kalba treneriai, nieko nebus, nes kartelė ir normatyvai irgi kiekvienais metais tik kyla.
„Laukuose nueinu ir stumdau“, – juokiasi Jokūbas, atsakydamas į klausimą, tai kaipgi atrodo treniruotės namuose, ir nustebina, kad išties jokių ypatingų sąlygų nei namuose, nei gimnazijoje nėra. Beje, galima paminėti, kad šiuo metu jo stumiamas rutulys sveria 5 kg, nuo kitų metų teks susidoroti su kilogramu sunkesniu, nes pereis į vyresnių kategoriją.
„Mes esame darbininkų paprašę išbetonuoti tokį blyną. Tai net toks kaip anekdotas buvo. Man toks Šiaulių treneris sako – tu žinai, pasakyk, kad kairę koją statytų į segmentą iš šono, tai galės įsispirti. Aš sakau: taip, viską žinau, tik mes Kudirkos Naumiesty jokio segmento neturim. Jis pakėlė antakį, pažiūrėjo ir nesuprato – juokauju aš ar ne“, – mintimis dalijasi T. Vencius.
Panašių istorijų turi ir A. Ulinskas, pasakodamas, kad būtent žiemą treniruotis sunkiausia, nes vaikai bėgioja tiesiog mokykloje koridoriais, Jokūbo atveju – stumdo minkštą kamuolį, tad tie, kurie treniruojasi maniežuose, tokiomis sąlygomis pasiektais rezultatais sunkiai gali patikėti. Todėl Šakiuose gimnazijos stadionas ir sąlygos šiltuoju metu – tikra šventė lengvaatlečiams. Džiaugiasi treneriai ir Jaunimo kūrybos ir sporto centro palaikymu, nes jaučia visapusišką paramą.
„Niekad nekyla jokių kliūčių, reikia į varžybas – važiuojam, reikia autobuso – jokių problemų, reikėjo startukų – yra“, – sako jie.
Teiraujuosi pačių vaikinų, kaip jie tvarkosi su emocijomis, nusivylimais, tačiau abu tvirtina, kad pralaimėjimas – sporto dalis ir abu supranta, kad anksčiau ar vėliau krisi, svarbiausia nepasiduoti.
Visgi nors nusivylimų būna, bendra tendencija akivaizdi – Adomas už savo varžovus sekunde greitesnis, o Jokūbas rutulį stumia metru toliau ir abu viršija savo amžiaus ribas, tad artimiausioms varžyboms abu nusiteikę ambicingai – laimėti.
Tad belieka tikėtis, kad entuziazmo ir pastangų nepristigs, o sėkmė šiai ketveriukei dar šypsosis nekart, nes trenerių kompetencija, auklėtinių pastangos ir bendras tikėjimas užsibrėžtais tikslais jau nekart davė įspūdingų rezultatų.
Samanta iš Sintautų:
