Kad sveiki pavasario sulauktume

Vien iš nuogirdų apie šventes težinančiam, bažnyčios nelankančiam žmogui gali būti visai neaišku, kodėl vasario 2 dieną švenčiamos Grabnyčios yra Kristaus Paaukojimo šventė. Šis pavadinimas kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo, kuri buvo uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Kalėdų – Jėzaus gimimo šventės – Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo slėpinį, kuriame nujaučiame ir Didžiojo Penktadienio skausmą, ir Velykų džiaugsmą. Šiandien Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tuos laikus, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Ši auka – kūdikio Jėzaus paaukojimas šventykloje - vėliau tobulai išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje.

Nuo 1997 metų per Grabnyčias yra švenčiama dar ir Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje. Taip suteikiama proga patiems pašvęstiesiems, t.y. vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams drauge dėkoti Dievui už nuostabius darbus, kuriuos Jis nuveikė kiekvieno gyvenime.

Šią Šviesos šventę liaudiškai būtų galima pavadinti Žvakinėmis, mat visose katalikų bažnyčiose šventinamos graudulinėmis arba grabnyčiomis vadinamos žvakės. Kai senaisiais laikais lietuviai meldėsi Dievui Perkūnui, buvo tikima, kad žvakės padeda apsisaugoti nuo gamtos stichijų, audrų ir net ligų.

 
Nors buvo sakoma, kad Perkūno dieną jau pakvimpa pavasariu ir nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus, kaip tik šiuo metu žiema parodė savo tikrąją galybę. Šąla, kad net tvoros braška. Tad pavasario dar nėra ko greitai tikėtis. Tačiau galima paburti: jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.

Kai tokia žiema už langų, vertėtų prisiminti prieskoninius augalus, kurie gali sušildyti. Prieskonių žiupsnis ne tik pagardina patiekalą, bet ir pagerina savijautą. Krienas, imbieras ir česnakas, čiužutės ir juodųjų garstyčių sėklos, pipirai, kardamonas ir gvazdikėliai - visi jie šildo. Vieni labai populiarūs, kiti mažai žinomi. Tai čiužutės sėklos, savo skoniu primenančios česnaką, bet neturi jo aitrumo. Jas mūsų senoliai sugrūsdavo ir pagardindavo dešras bei skilandžius.

Česnakas turėtų būti vienu pagrindinių žiemos prieskonių. Tiems, kam šąla kojos, galima pasigaminti česnakų aliejaus ir jas įtrinti – kojos kaip mat sušils. Jis minimas ir Biblijoje, ir indų šventraščiuose, ir senovės romėnų medicinos literatūroje. Garsusis arabų gydytojas Avicena, siūlė valgyti česnaką profilaktiškai nuo visų ligų. Šiandien daugelis tautiečių žino, kad antibiotiko savybėmis pasižymintis česnakas puikiai apsaugo nuo peršalimo ligų, „užmuša“ infekcijas sukeliančias bakterijas ir  gydo kosulį.

Kitas prieskonis, kurį dar galima vadinti daržo antioksidantu, - krienai. Vasarą iš tiesų nelabai norisi jų valgyti, bet žiemą - pats tas. Tik kažkodėl šį nuo seno pas mus augantį augalą iškeičiame į atvežtinį imbierą. Truputį tarkuoto krieno galima įdėti į daržovių sriubas. Jos bus maloniai aštrios ir turės šildomąjį poveikį. O jei nosis užgulta, bevalgant iš karto atlaisvės. Šaltuoju metų laiku patartina pasidaryti tokį organizmą stiprinantį mišinį: viena dalis trintų spanguolių, viena dalis tarkuotų krienų ir keturios dalys medaus.

Juodųjų garstyčių sėklos dabar jau auginamos ir Lietuvoje. Jos ramina, stiprina nervų sistemą, tinka esant migrenai, nes gerina kraujotaką. Kai kraujotaka gera - mums nešalta. Ne veltui juodųjų garstyčių aliejus Ajurvedoje naudojamas masažams, trynimams, ypač liesesnio sudėjimo žmonėms, kurie visą laiką šąla.

Žiemiški, šildantys prieskoniai yra ir cinamonas, gvazdikėliai, kardamonas, imbieras. Štai ir atsakymas, kodėl vasarą nekepami meduoliai, nesiūlomas karštas vynas. Kardamoną kaip prieskonį naudojo dar romėnai, šiandien iš europiečių jį bene labiausiai mėgsta skandinavai. Kardamonu kvepianti kava yra beveik tapusi arabų svetingumo simboliu. Žiupsnelis ką tik sumalto kardamono sumaišomas su malta kava arba į kavinuką įdedamos kelios sėklelės. Pabandykite, tikrai sušildys.

Šildomojo poveikio turi ir pipirai. Ne veltui močiutės kaime pataria smarkiai sušalus išgerti stipresnio alkoholinio gėrimo, sumaišyto su pipirais. Sako ugnys pro ausis išeina, akys ašaroja, bet ryte pasibundi „kaip naujas“.