Kuo gyvename Kali jugos amžiuje?

Supratimas, kad mes gyvename toli gražu ne pačiame laimingiausiame amžiuje ir kaip toli esame nuo išminties, meilės, geranoriškumo ir visų kitų dvasinių vertybių, padeda suvokti, kiek daug laiko šiandien turime skirti dvasinei praktikai ir savęs pažinimui. Nei viena, net menkiausia pastanga išsaugoti dvasios šviesą, šilumą ir tyrumą, iš tiesų, niekur nedingsta, net jei mums atrodo priešingai, ypač šiame Kali jugos amžiuje. Tačiau net ir šiandieniniame gyvenime, panašiame į mūsų veiksmų ir jų pasekmių dugną, kuriame susikaupė visų amžių karma, yra svarbu, kaip  ir kuo gyvename. Net ir šioje epochoje galime rasti Dievą bei pažinti save savyje.

Senovės egiptiečiai žinojo, kad Visata gyvena tais pačiais ciklais, kaip ir Žemė, – dienos, naktys, metų laikai. Pasibaigus kuriam nors ciklui, pavyzdžiui, Visatos dienai, įvyksta jos dalinis naikinimas. Tuo metu Visata pailsi ir apsivalo. Paskui prasideda naujas ciklas. Senieji astrologai išskyrė keturias legendines žmonijos gyvenimo epochas: Aukso, Sidabro, Bronzos ir Geležies amžių. Su jais mes susiduriame ne tik indų, bet ir senovės graikų tradicijose, nors pastarieji šių epochų trukmės ir neįvardija.

Apie Tamsos arba Geležies amžių  rašė ir Padmasambhava,  vienas didžiausių budizmo dvasinių mokytojų. Sprendžiant iš jo aprašymų, panašu, jog dar prieš tūkstančius metų buvo žinoma, kad, laikui bėgant, žmonija vis labiau degraduos. Dorybingumas vis labiau menkės, ryšys su dvasia silpnės tol, kol bus visai nebesuvokiamas ir pamirštas. Kiek reikės pastangų išsaugoti dorybes ir dvasios šviesą, nuolat pralaimint šią kovą ir žinant, kad viskas kiekvieną dieną tik blogės.

 
Gydytojas ir psichologas, Ajurvedos ir Vedų žinovas Olegas Torsunovas teigia, kad Vedose yra visos žinios apie žmonijos gyvenimo epochas, vadinamas jugomis. Pirmoji epocha – Satja juga. Ji dar vadinama Aukso amžiumi ir atitinka žemiškąjį pavasarį. Šiai epochai būdingos tokios charakterio savybes, kaip asketizmas, dvasinė švara, gailestingumas ir teisingumas. Nėra neišmanymo ir nedoros.

Kita epocha – tai Treta juga  arba Sidabro amžius, lyginamas su vasara. Čia jau pasireiškia nedora. Visatos gyventojai jau prarado vieną teigiamą savybę – asketizmą. Trečioji epocha -  Dvapara juga  vadinama Bronzos amžiumi, lyginama su rudeniu. Čia pastebimas dar didesnis dorovės bei tikėjimo nuopuolis, o žemės gyventojai praranda terčią savybę – švarą.

Galiausiai ateina Kali juga – Geležies arba Tamsos amžius. Jis lyginamas su žiema. Iš keturių dorybingų savybių liko tik teisingumas, bet ir jį turi toli gražu ne visi. Ši epocha kupina ginčų, neišmanymo, bedieviškumo ir nuodėmių. Tikro dorybingumo praktiškai nėra. Čia, šiame  pasaulyje, to nereikia,  čia visai kitos vertybės. Čia dažniausi jausmai - neapykanta, įtūžis, gašlumas, neviltis, neteisybė, nuovargis, atskirtumas, beprasmiškumas. Čia galime išgyventi realybę, labiausiai atsitolinusią nuo Dievo ir dvasios. Tačiau čia, jei ir vėl panorėsime, galėsime grįžti prie Dievo, pakilti į dvasios aukštybes. Šios epochos metu žmonės gali taip degraduoti, kad jos pabaigoje neišvengiamai įvyks dalinis susinaikinamas. Po to vėl prasidės nauja epocha – Satja juga.

Astrologės Nijolės Gabijos Wolmer teigimu, dabartinė žmonija iš esmės yra dvasiškai akla, tačiau atrodo, jog stengiasi padaryti dvasiškai aklą ne tik savo protą, bet ir širdį. Savyje mes visuomet turime Sąžinės arba  Sielos erdvę, gyvai besireiškiančią per širdį, per kurią galime pamatyti amžinąjį dvasios pasaulį su visu jo spindesiu ir vertybėmis, jei to siekiame. Jokia Kali juga negali to pakeisti. Ji tik išryškina tikruosius mūsų pasirinkimus išbandymų erdvėje, siekiant surasti save. Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, požiūrio ir noro dvasiškai tobulėti. Jei mes norime, kad gyvenimo prasmė  ir šiame Tamsos amžiuje nedingtų, mums reikia sugebėti pažvelgti į savo širdį,  o per ją ir į savo sielą, ir į Dieviškąją Sąmonę.

„Tai Jėzus išgelbėjo mus nuo pragariškiausio Kali jugos varianto, kuris galėjo susiformuoti, jei jis nebūtų įdėjęs  beribių pastangų akcentuoti pasiaukojantį gerumą, meilę, dvasingumą, kaip aukščiausias vertybes, vaduojančias iš dvasios tamsos ir egoizmo…“,- tvirtino N.G.Wolmer. Mes visuomet turime pasirinkimą ir galimybę apsispręsti, kaip norime gyventi toliau. Turime kiekvienas sąžiningai atsakyti į vienintelį klausimą, ar tikrai nei šiam pasauliui, nei mums šiandien nereikia nei tiesos, nei nuoširdumo, nei tyrumo, nei dvasingumo?