Ligą svarbu ir kontroliuoti, ir apie ją kalbėti

kristina dukros
Šakietė Kristina Dovydaitienė, auginanti pirmo tipo cukriniu diabetu sergančias dukreles, atvirai kalba apie ligą, o dabar užsimojo suburti ir bendruomenę, kuri vienytų panašaus likimo kraštiečius. Asmeninio archyvo nuotr.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Pirmo tipo cukriniu diabetu sergančias dukras auginanti šakietė Kristina Dovydaitienė apie ligą kalba atvirai, nors sutinka, kad tai nemenkas išbandymas visai šeimai. Apie šeimą užgriuvusią neeilinę patirtį su Kristina kalbėjomės bemaž prieš pusantrų metų, o dabar ją kalbiname apie siekį suvienyti šia liga sergančių vaikų tėvus ar net pačius sergančiuosius. Moteris iš patirties žino, kad ypač svarbu turėti su kuo pasikalbėti, pasidalinti išgyvenimais, tad ir kilo mintis suburti panašaus likimo kraštiečius.

Su K. Dovydaitiene susiskambiname, kai moteris dienas leidžia su savo dukrelėmis diabeto stovykloje pajūryje.

„Mes labai džiaugiamės. Čia turbūt geriausias metų nuotykis. Dalyvaujame antrą kartą. Įsivaizduokit, gal koks 30 vaikų nuo trejų iki 12 metų. Visi didelėj krūvoj, visi sergantys, tokie patys ir gerai leidžiantys laiką. Mamos taip pat su tais pačiais džiaugsmais ar dėl panašių rūpesčių ištįsusiais veidais“, – sako K. Dovydaitienė ir pripažįsta, kad turbūt dėl to ir kilo noras turėti bendruomenę, kurią vienytų panašūs dalykai.

„Pasidalini išgyvenimais, nerimu ir žinai, kad supranta. Tai labai svarbu“, – patirtimi dalijasi moteris, pasidžiaugusi, kad besikuriančią grupę, kuri dar vis svarsto apie pavadinimą, po savo sparnu priglaudė „Namai visiems“.

O pasikalbėti išties yra apie ką, mat liga dažniausiai užklumpa netikėtai, tada kyla daug klausimų, nerimo ir nežinios. Be to, K. Dovydaitienės nuomone, vis dar gaji stigma, jog apie ligą kalbėti nepatogu, tarsi norisi pasislėpti, tad būtent šį požiūrį ir svarbu keisti. Svarbu, kad išgyvenimais galėtų pasidalinti mamos, vaikai pabendrautų su tokio pat likimo broliais ar seserimis.

Išties daug klausimų kyla sergantiems vaikams, kuriems reikia susitaikyti, kad tai diagnozė visam gyvenimui, tad su liga reikia tiesiog susidraugauti ir ją kontroliuoti. Vaikas, pasiėmęs lėkštę maisto, pirmiausiai turi susiskaičiuoti, kiek maiste angliavandenių ir kiek pagal tai reikia susileisti insulino, išmokti, ką daryti, jeigu cukraus kiekis kraujyje pakyla ar nukrinta.

Tad vienas iš naujai besikuriančios bendruomenės tikslų, sako K. Dovydaitienė, vienokiais ar kitokiais būdais į Šakius prisivilioti ir kompetentingą psichologą, kuris galėtų konsultuoti vaikus, o šie nesijaustų vieniši ir kitokie. Žinoma, anot pašnekovės, svarbu ne tik pasikalbėti, bet ir pasidalinti naujovėmis, susijusiomis su ligos gydymu, mat nuolat viskas kinta, progresuoja.

Specialistai taip pat pritaria, kad laiku suteikta emocinė pagalba palengvina psichologinę ir emocinę šeimos būklę, sumažina įtampą ir taip tiesiogiai prisideda prie sėkmingesnio ligos valdymo, psichinės ir fizinės sveikatos būklės pagerėjimo.

Teiraujuosi moters, o kas gi sunkiausia auginant dvi dukras, kurios serga pirmo tipo cukriniu diabetu. K. Dovydaitienė atvirauja, kad kaip mamai sunkiausia nuolat būti slaugytoja, išmokyti, kaip elgtis su insulinu, kontroliuoti ligą. Štai prisimena vieną dieną sulaukusi dukros skambučio iš mokyklos, kad „mama, man netyčia iškrito kateteris“. Ir tu supranti, patirtimi dalijasi moteris, kad mokykloje turi atsidurti ne po valandos ar dviejų, bet netrukus, nes laikas itin svarbus kontroliuojant ligą.

„Sergant šia liga priskiriama slauga, tad man tai kaip darbas“, – pripažįsta moteris, kurios dukrelės rudenį lankys trečią ir šeštą klases.

K. Dovydaitienės žiniomis, „Varpo“ mokyklą rudenį lankys septyni vaikai, sergantys cukriniu diabetu, tad jos dukrelės šioje mokykloje nėra vienintelės, susidūrusios su klastinga liga.

Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, kaip ir sergančių kitomis autoimuninėmis ligomis, kasmet sparčiai daugėja. Lietuvoje kasmet diabetu suserga apie 70–80 vaikų. Šiuo metu Lietuvoje yra per tūkstantis cukriniu diabetu sergančių vaikų.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar domitės savo krašto istorija?

klausimelis 04 15Zenonas iš Ritinių:

Esu gimęs ir augęs netoli Gelgaudiškio, tai mačiau kaip keitėsi dvaras. Džiaugiuosi, kad dabar jis naujai suremontuotas. Apie paskelbtus Paprūsės metus nesu girdėjęs. Spaudą skaitau ir naudojuosi internetu, tai dabar paskaitysiu ir daugiau pasidomėsiu. Kad buvo Prūsija, kur dabar Kaliningrado sritis, girdėjau. 

klausimelis 04 15 2

Genovaitė iš Šakių:

Manau, nepakankamai. Turėtume daugiau skaityti literatūros. Apie Šakius žinau, kad čia gyveno daug žydų. Apie juos pasakojo mano mama. Atsimenu sovietmetį, o apie Paprūsės metus negirdėjau. Manau, jauni žmonės geriau žino savo krašto istoriją, to mokosi mokykloje.

europos pulsas350px

nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.