Praėjusį ketvirtadienį Šakių viešojoje bibliotekoje paskutiniam susitikimui į specialistų mokymus, kuriuos vedė supervizorė Aušra Bačėnė, rinkosi socialiniai pedagogai.

 

 

Socialiniai pedagogai  septynių užsiėmimų metu bendrauti su A. Bačėne turėjo galimybę vykdant projektą „Prekybos vaikais prevencijos priemonių sukūrimas ir įgyvendinimas Lietuvoje“, kurį įgyvendina VO „Gelbėkit vaikus“.

Lietuvoje supervizija populiarėja kaip nauja profesija, kai supervizorius konsultuoja kitą asmenį nebūdamas tos profesijos atstovu. Supervizija šiuo atveju suprantama kaip profesinių santykių konsultavimas. Jo pagrindas – pokalbis, klausimai, kai kurie psichoanalizės elementai, gali būti taikoma ir psichodrama, vaidmenų žaidimai. Tačiau tai nėra psichoterapija.

Viena iš užsiėmimų dalyvių, Griškabūdžio gimnazijos Socialinė pedagogė Auksė Makūnienė teigė, kad norint padėti kitiems visų pirma reikia dirbti su savimi, o norint suprasti kolegą arba vaiką, reikia mokėti suprasti save, o tai, pasak socialinės pedagogės, nuolatinis procesas.

A. Bačėnė pasakojo, kad užsiėmimus veda įvairių profesijų žmonėms: medikams, verslininkams, mokytojams. Moteris pasakojo, kad supervizija – profesinių santykių konsultavimas ir refleksija apie save, darbą. Supervizorė minėjo, jog tai ilgalaikis procesas, pokyčiai nevyksta po vieno užsiėmimo. Pasak A. Bačėnės, kiek žmogus leidžia būti sau supervizijoje, diskutuoti sudėtingomis temomis, kiek jis atsiveria, nuo to priklauso, kada bus jaučiami pokyčiai. Tačiau jokiu būdu užsiėmimai nepradedami nuo pačių jautriausių, galbūt emociškai sunkių temų, viskas vyksta iš lėto, kad užsiėmimuose dalyvaujantys asmenys nepatirtų streso.

„Negalima skubėti. Žmonės turi atrasti pasitikėjimą grupe, tai yra gan ilgas procesas. Daug žmonių dar nežino, kas yra supervizija, ji pirmiausiai yra skirta žmonėms, kurie dirba su žmonėmis. Apskritai Lietuvoje tai yra nauja kultūra – rūpintis savimi, savo psichohigiena. Kai žmonės ryžtasi dalyvauti šiuose užsiėmimuose, jie gauna tam tikro pastiprinimo ir supratimo, kaip apsisaugoti nuo „perdegimo“, – kalbėjo supervizorė.

 A. Bačėnės pasiteiravus, kurių profesijų žmonės užsiėmimuose atrodo labiausiai pažeisti, turintys daugiausiai problemų, moteris teigė, jog negalėtų išskirti nė vienos profesijos, nes visų žmonių išgyvenimai yra labai skirtingi.

„Medikai turi susitaikyti su pacientų netektimis, turi tai išgyventi, socialiniai darbuotojai kiekvieną dieną susiduria su skurdu, traumomis, kiekvienos profesijos atstovų išgyvenimai skirtingi“, – mintis dėstė supervizorė.

A. Bačėnės manymu, supervizija yra labai panašu į meno galeriją, nes kai žmonės būna darbo vietoje, įsitraukia į darbą ir nemato, kas vyksta aplink, o supervizija suteikia galimybę atsitraukus nuo darbo pažvelgti į darbinį lauką iš šalies ir pamatyti, kas daroma ne taip, ir tai pakoreguoti.

A. Bačėnė visiems žmonėms linkėjo leisti sau sustoti, pažvelgti į savo vidų ir ieškoti to, kas teiktų malonumą gyventi ir dirbti.

„Labai dažnai darbas mums tampa našta, skausmu, o reikėtų stengtis, kad taip nenutiktų. Reikia klausti, kas vyksta su manimi, kas yra ne taip, kodėl aš jaučiuosi blogai ir ką turiu daryti su savo gyvenimu, kad jis pagerėtų“, – pasakojo pašnekovė.

„Draugo“ inf.