Svarbiausia pažadinti mokinio kūrybiškumą ir žingeidumą

milda2Agnė NAUMAVIČIŪTĖ
 
Spalio 5-ąją minima tarptautinė Mokytojų diena. Šia proga kalbėjomės su kraštiete, 21-erių metų Milda Lepševičiūtė, kuri pasirinko mokytojo kelią ir šiuo metu yra jauniausia Kauno mokytoja.
 
Nuotr. Milda Lepševičiūtė sako: kilni mokytojo profesija būtų dar patrauklesnė, jei tik valdžios žmonės labiau atkreiptų dėmesį į pedagogus.  
 
Milda, jūs ne tik dirbate, bet ir mokotės?
 
Mokausi VDU Muzikos akademijos fakultete muzikos pedagogikos bei (gretutinę) chorinio dirigavimo specialybę. Šiuo metu esu trečio kurso studentė.
 
Papasakokite, kodėl pasirinkote muziką?

Muzikos „gyslelę“ tėvai pastebėjo dar prieš man pradedant lankyti pradinę mokyklą, kadangi daina mane lydėjo kiekviename žingsnyje. Tėvai sakydavo, kad „pirmiau išmokau dainuoti, o tik vėliau kalbėti“. Todėl nuo septynerių pradėjau lankyti Šakių vaikų meno mokyklą, vėliau mokiausi ir baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją. Aš esu labai dėkinga savo mamai, kuri kartu su manimi mokėsi natas ir kitas muzikos subtilybes. Ji girdėjo mano visas pirmąsias, ne itin įdomias klausytojui daineles ir, joms skambant, niekad neužvėrė durų, priešingai,visada palaikė ir grožėjosi. Taip pat negaliu nepaminėti ir dar vieno žmogaus – tai mano Lekėčių filialo muzikos mokytoja Erika Lukšienė. Ji man visad išliks kaip muzikos mokytojos idealas. Šios mokytojos  pavyzdžiu seku kiekvienoje muzikinio gyvenimo situacijoje.    
 
Ar užtenka laiko muzikuoti savo noru, laisvalaikiu? Kokią muziką mėgstate?

Nedrįsčiau teigti, jog daug muzikuoju savam malonumui. Veikiausiai, pamilau tai, ką groju, dainuoju su vaikais. Ieškodama kuo įdomesnio repertuaro savo mokiniams, atradau daug nuostabių vaikiškų dainelių. Taip pat negaliu nepasidžiaugti, jog dar dirbu (jeigu tai galiu pavadinti darbu) vargonininke Lekėčių bažnyčioje. Štai ten skamba ta muzika, kuri man pati artimiausia širdžiai. Sakralinė muzika visada man patiko, ypač sužavėjo, kai ėmiau į ją gilintis. Taigi, galiu teigti, jog šiuo metu labiausiai mėgstu tai, ką darau.
 
Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip mokytojos, kelias? Ar ilgai ja dirbate?

Šis mano kelias buvo itin netikėtas. Vos tik pradėjusi studijuoti Muzikos akademijoje, gavau pasiūlymą išleisti muzikos mokytoją vaiko auginimo atostogų. Pasiūlymą gavau iš dėstytojos Aušros Simanavičienės, kuri tuo metu dirbo konservatorijoje ir kartu toje pačioje mokykloje,  kurioje padirbėti pasiūlė ir man. Tad į darbus kibau po pirmojo pusmečio Muzikos akademijoje. Mokytoja dirbu pusantrų metų, šiemet savo profesinę šventę minėsiu jau antrą kartą.   
 
Pradėjote mokytis ir kibote į darbus. Ar nesinorėjo šiek tiek pagyventi sau ir darbo ieškoti baigusi studijas?

Apie tai net negalvojau. Supratau, kad tokio pasiūlymo galbūt daugiau gyvenime negausiu. Be to, man, kaip savo srities specialistei,tai buvo didžiulis įvertinimas. Žinojau, kad, kol aš dvejosiu, atsiras  daugybė laukiančių tokios galimybės. Be to, puikiai supratau, ko iš gyvenimo noriu. Ne veltui ir įstojau į muzikos pedagogikos specialybę, tad man tai ir darbas, ir praktika. Džiaugiuosi, jog galiu mokytis ir visas naujausias žinias panaudoti savame darbe.
 
Kokios buvo pirmosios jūsų darbo dienos? Kaip mokiniai reagavo į jauną mokytoją?

Pirmosios darbo dienos, žinoma, nebuvo lengvos. Daug streso, ilgas pasiruošimas pamokoms. Didžiausia problema buvo ta, jog nenutuokiau, ką geba tam tikro amžiaus vaikas (mano atveju – pradinukas, kadangi dirbu pradinėje mokykloje). Bandžiau prisiminti, ką mes veikdavome muzikos pamokų metu, kas man buvo įdomu, kas džiugino, tačiau greit teko viską keisti, kadangi jau pirmomis dienomis pamačiau, kad šių laikų vaikai kitokie (nors, kai pagalvoju, dar visai neseniai baigiau vidurinę). Galiu drąsiai teigti, kad šiais laikasi vaikai tobulėja neįtikėtinai greitai.

Vaikų reakcija į mane buvo labai natūrali, kadangi mokykloje, kurioje dirbu (Kauno Suzukio pradinė mokykla), vaikus supa itin jaunas mokytojų kolektyvas. Žinoma, buvau ten jauniausia ir vaikai tai pastebėjo, daug klausinėjo, domėjosi, kiek man metų, ar turiu vyrą, vaikų. Net kelis kartus esu sulaukus prašymo – „Tik jūs, mokytoja, neišeikite vaiko auginimo atostogų.“ Manau, galiu teigti, jog vaikų reakcija buvo tikrai geranoriška.
 
Ar tai sunkus darbas?

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad lengvas tik tas darbas, prie kurio mes gyvenime nesame „prisilietę“. Taip, darbas nelengvas. Mokytojas turi būti ne tik savo srities specialistas, bet ir psichologas, klounas, gydytojas... Pedagogo uždavinys – gebėti bendrauti ne tik su vaikais, bet ir tėvais. Per savo dar nedidelę pusantrų metų praktiką susidūriau su gausybe įvairiausių situacijų, kurios galbūt ne muzikos mokytojo kompetencijoje.
 
Galbūt turite kokią nors strategiją, būdą, kaip sudominti vaikus, sutelkti jų dėmesį?

Pažįstu daug mokytojų,  ir mano giminėje  gausu pedagogų. Girdėjau daug įvairiausių patarimų, tačiau visi savo mintis baigdavo fraze, jog „vieno recepto, tinkančio visiems, nėra“. Tą patį ir aš galiu pasakyti. Mano manymu, į kiekvieną vaiką, į kiekvieną klasę reikia žiūrėti labai individualiai. Vieniems reikia daugiau linksmybių, kitiems žinių, vieniems ramesnio balso tono, kitiems griežtesnio. Dažnai pati juntu, jog su kiekviena klase elgiuosi labai skirtingai. Sakoma, reikia atrasti raktą į kiekvieno vaiko širdį, bet, manau, visi pedagogai man pritars, jog klasėje tai padaryti yra sudėtinga. Reikia kažkaip vieną metodą pritaikyti visai klasei, o juk visi puikiai suprantame, jog klasėje daug skirtingų interesų vaikų, jie visi asmenybės. Aš manau, jog svarbiausia tai, kad pedagogas būtų išsilavinęs ne tik savo srityje. Svarbu, kad žengtų koja kojon su naujausiomis technologijomis ir puikiai nusimanytų apie tai, kas dabar yra aktualu jauniems žmonėms.
 
Kaip manote, ar jaunimui pedagogo profesija vis dar patraukli?

Iš savo praktikos matau, jog pakankamai patraukli, kadangi studentų Muzikos akademijos muzikos teorijos ir pedagogikos katedroje netrūksta. Taip pat norėčiau pasakyti, jog ši itin kilni pedagogo profesija būtų dar patrauklesnė, jei tik valdžios žmonės labiau atkreiptų dėmesį į specialistus.  
 
Ko palinkėtumėte mokytojams profesinės šventės proga?

Norėčiau pasinaudoti A. Einšteino žodžiais: „Didžiausias mokytojo pasiekimas yra sugebėjimas pažadinti mokinio kūrybiškumą ir žingeidumą.“ Tad ir linkiu stengtis atrasti tą „visraktį“ į kiekvieno vaiko širdį. Nenustokite tobulėti visapusiškai. Neblėstančios energijos ir kūrybinės laisvės. Kad „parako“ užtektų kiekvienai dienai ir kiekvienai pamokai.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Penktadienį vyko Prezidento inauguracija. Ko palinkėtumėte?

klausimelis 07 16Vladas iš Šakių:

Visų pirma – sveikatos. Laimės ir sėkmės darbuose, ilgų, laimingų vadovavimo ir gyvenimo metų. Nelabai ko daugiau ir reikia, nes ir taip labai geras valstybės vadovas. Mačiau daug prezidentų, šitas tikrai linksmas žmogus, malonus – tik geras jo puses matau. Puikiai su užsienio politika tvarkosi, diplomatiškas. Džiaugiuosi, kad jį išrinko, o pačią inauguraciją, be abejo, stebėjau. 

klausimelis 07 16 2

Algis iš Slavikų:

O ką jam gali palinkėti? Aš iš kaimo, pensininkas, man vis tiek. Tegul vadovauja ir viskas. Normalus, geras Prezidentas, nieko nepridursi. Kai perrinko jį, džiaugiausi – jei būtų kas nors kitas atėjęs, vis tiek kitaip nieko nebūtų padaręs. Inauguracijos renginys, manau, svarbus, nes juk pats Prezidentas valstybei svarbus, jis galva, vadovas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.