Šakių „Varpo“ mokyklos moksleivis Einius Tarvydas į redakciją atskubėjo drąsus ir užtikrintas. Interviu su vietine spauda – menkas iššūkis, palyginus su tuo, kad Einiui ne kartą teko stotis prieš nacionalinio transliuotojo kameras – žodžio kišenėje neieškantis berniukas jau keletą sykių jėgas išbandė Lietuvos radijo ir televizijos projekte „Tūkstantmečio vaikai“. Tiesa, protmūšiai nėra vienintelė Einiaus aistra – prabilus apie savo pomėgius ir veiklas, stebino ne tik jų kiekis bei įvairiapusiškumas, bet ir Einiaus dėstomos mintys, brandumu ne kartą privertusios užsimiršti, jog mūsų pašnekovas – vos šeštokas.

Užsiėmimai Šakių rajono meno mokyklos Šokio skyriuje, saksofono repeticijos, krepšinio treniruotės, informacinių technologijų būrelis, savaitės viduryje – kelionė į Vytauto Didžiojo universitete vykdomas tarptautinės Lietuvos ir Izraelio programos „Gifted“ vykdomas pamokas. Šalia viso to – didžiulė meilė knygoms, laisvalaikis, praleidžiamas su draugais ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus, ir... mokykla, kurioje pasiekiami rezultatai taip pat itin džiugina.  

„Kažkaip suspėju, bet, aišku, kartais vakare būnu pavargęs, tačiau tas nuovargis būna malonus“, – paklaustas, ar tik nebus išradęs stebuklingos formulės, pailginusios parą bent keliomis valandomis, šypsodamasis tikina Einius.

Pasak E. Tarvydo, smalsumas ir žingeidumas – įgimti dalykai. Visų pirma jie atsiskleidė per didžiulę aistrą skaitymui, kuris tapo neatsiejamu gyvenimo palydovu, mat nuo pat mažens berniukas stebėjo, kaip knygomis mėgaujasi sesuo Justina ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja dirbanti mama Aida Celskytė.

„Labai anksti pradėjau skaityti, šis pomėgis ir noras tik auga. Dažnai į rankas paėmęs knygą galvoju, kad tik kelias minutes paskaitysiu, bet taip jau būna, kad nueinu miegoti vidurnaktį... Kartais skaitymą dedu virš kitų malonumų, todėl maždaug 80 knygelių per metus pavyksta perskaityti. Man patinka detektyvai, fantastika, nuotykių knygos, labai mėgstu „Harį Poterį“, – pasakoja pašnekovas.

Vis tik šiuo metu Einiaus pomėgių sąraše skaitymą nukonkuruoja sportas. Pasak berniuko, meilė sportui, o ypač krepšiniui, taip pat persidavė iš šeimos, nes visi yra aistringi Kauno „Žalgirio“ sirgaliai, tad ir didžiausia svajonė – vieną dieną pačiam žaisti šioje komandoje.

„Užaugęs norėčiau būti krepšininku. Jeigu man lieptų pasirinkti, kokiuose trijuose klubuose norėčiau žaisti, tai būtų arba Kauno „Žalgiris“, arba NBA Čikagos „Bulls“, Toronto „Raptors“. Šie trys klubai man labiausiai patinka, ypač „Žalgiris“, nes su šeima visi kartu žiūrime varžybas, kai laimi, visi be galo džiaugiamės.  Šiuo metu lankau krepšinio užsiėmimus Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre. Nors komandai šį sezoną sekasi sunkiai, bet patirtis tikrai labai gera. Be to, vasarą dalyvavau Tautvydo Šležo organizuotoje krepšinio stovykloje, ten gavau naudingiausio žaidėjo apdovanojimą, kurį laikau labai gerai matomoje vietoje ir kas kartą pažiūrėjęs pasisemiu įkvėpimo“, – džiaugiasi Einius.

Azarto ir pelnytų taškų apstu ne tik krepšinio, bet ir filmavimo aikštelėje – Einius dalyvavo jau penkiose „Tūkstantmečio vaikų“ laidose. Dviejose iš jų kraštietis varžėsi nuotoliniu būdu, tačiau pasibaigus pandemijai, drąsiai vyko ir į tikrus filmavimus. Einių ypač nudžiugino pastarasis kartas, kai šventinėje „Tūkstantmečio vaikų“ laidoje teko dalyvauti ne savo, o organizatorių sumanymu, gavus specialų kvietimą.

„Labai nustebino, kai pakvietė į kalėdinę šventinę laidą. Kai pirmą kartą važiavau į studiją, jaudinausi, bet kartu su manimi važiavo ir klasiokai, šeima, jų palaikymas labai ramino, padėjo. Supratau, kad tai yra malonumas ir laidos metu nebesijaudinau, o tiesiog žaidžiau, azartas nugalėjo jaudulį. Sulaukiau ir dar vienos staigmenos – vieno filmavimo metu pasakiau, kad mėgstu rašytojo Tomo Dirgėlos knygas, o jis išgirdo ir pasiūlė man arba knygą su autografu, arba vizitą į mūsų mokyklą. Pasirinkau, kad jis atvažiuotų. Tada susiderino su mama ir per vieną lietuvių kalbos pamoką užsuko, bendravo su mumis labai linksmai, nuotaikingai, visi klasiokai šoke buvo. Man buvo labai smagu, juk ne kiekvieną dieną su rašytoju susitiksi“, – įspūdžiais dalijasi moksleivis.

Einiaus teigimu, projektas nereikalauja jokio specialaus pasiruošimo, čia belieka tik parodyti jau sukauptas žinias, įgytas mokykloje, būreliuose, skaitant knygas ar kartu su mama stebint  „Tūkstantmečio vaikų“ ar „Auksinio proto“ laidas. Pasak Einiaus, nors matyti save per televizijos ekraną kiek keista ir juokinga, tačiau patirtis labai įdomi, todėl jis tikrai neketinąs sustoti, juolab kad didysis tikslas – patekti į finalą – vis dar nepasiektas. Tad berniukas ir toliau planuoja kiekvieną dieną išnaudoti prasmingai, kaupti žinias, jomis džiuginti ne tik šeimą, draugus, bet ir „Tūkstantmečio vaikų“ gerbėjus.

„Žinote, man sunkiausia dienos dalis yra rytas, kai turiu iš lovos atsikelti, juk taip norisi numigti dar valandžiukę... Tačiau aš žinau, kad kiekvienas dalykas, kurį padarau, turės pasekmę ateityje, tad atsisakau pagundų pamiegoti. Ateityje, manau, taip irgi bus – kai galėsiu ilgiau pamiegoti, vis tiek atsikelsiu ir eisiu kažką veikti. Tik taip galima daryti pažangą, o aš ją tikrai matau ir tuo džiaugiuosi – pažvelgęs į save pirmoje ir šeštoje klasėje, matau, kad dabar esu kur kas savarankiškesnis, daugiau dalykų pramokęs. Be to, matydama, kad mėgstu viskuo domėtis, esu smalsus, gaunu gerus pažymius, mano mama labai laiminga. Tad tai darau ir dėl savęs, ir dėl to, kad manimi didžiuotųsi šeima, kad kelčiau šeimai džiaugsmą“, – samprotavo E. Tarvydas.

Agnė Kereišiūtė