Dailininkai keramikai Egidijus ir Ona Šimatoniai ilgainiui nebenorėjo taikytis su mokykloje praktikuojama meninio nemokšiškumo politika, nepagarba profesionalams ir profesionaliam menui, todėl nutarė keramikos centro veiklos nebetęsti. V. Venslovaičio nuotr.
Kai liepos viduryje rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ buvo surengta Lekėčių keramikos centro simpoziumų paroda „Keramikos menas“, jam vadovavę profesionalūs dailininkai keramikai Egidijus ir Ona Šimatoniai pranešė ir pagrindinę žinią – centras, kuris veikė po Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro stogu, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių savo veiklos nebetęs, todėl paroda yra paskutinis jo renginys. Pasipylė klausimai, pasvarstymai ir abiejų pusių argumentai, tačiau išvada peršasi tik viena – centro tolimesniam gyvavimui sutrukdė tiek išsiskyrę požiūriai, tiek neįvykęs tarpusavio dialogas.
Paroda skirta atsisveikinimui... ir atvirumui
Rezidencijoje eksponuojama dalis darbų, sukurtų Lekėčių keramikos centre vykusiuose simpoziumuose. Juos organizavę O. ir E. Šimatoniai tuomet įgyvendino idėją sukviesti žinomus Lietuvos dailininkus, tituluotus tapytojus – Joną Daniliauską, Valentiną Antanavičių, Mindaugą Skudutį, Vytautą Kauną ir kt. Jie kartu su talentingu jaunimu – Šimatonių mokiniais ir studentais – leidosi į kūrybinį procesą ir bandė įkūnyti savo mintis jiems neįprastoje keramikos medžiagoje, eksperimentavo, o rezultatai pranoko lūkesčius.
„Tokia štai ekspozicija, o keramikos centras dėl nesmagios padėties su mūsų panaudos davėju – Lekėčių mokykla-daugiafunkciu centru – užsidaro. Tai kaip ir in memoriam keramikos centrui, o mes ieškosime kitų gyvenimo formų, vis tiek dirbsime“, – sveikindamas į parodos atidarymą atvykusius nelabai linksmai kalbėjo E. Šimatonis. Jis lakoniškai mintimis dar grįžo į pačią pradžią, į 2006 m., kai Lekėčių keramikos centras susikūrė kaip asociacija.
„Tai buvo maža grupelė entuziastų, – atsimena E. Šimatonis, – siekusių keramikos meno sklaidos tarp vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų, žinoma, nepamirštant ir profesionalų keramikų. Su vaikais yra vieni džiaugsmai, nes vaikiška gyvybinga kūryba yra labai smagi, bet didžiausias keramikos centro pasiekimas greičiausiai vis dėlto yra simpoziumai „Keramikos menas“, kurių rezultatą patys matote.“
Sveikindama kūrėjus su parodos atidarymu buvusi ilgametė savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė apgailestavo, kad ši paroda su atsisveikinimo gaidele, nes, jos nuomone, keramikos centro egzistavimas buvo reikšmingas, ir ne vien Lekėčiams, bet ir visam rajonui, dėl nuosekliai puoselėjamo profesionalaus meno.
„Linkėdama sėkmės, tikiuosi, kad, vienoms durims užsidarius, atsivers kiti kūrybiniai toliai“, – sakė A. Kasparevičienė. Dar buvo besiteiraujančių, ar nieko negalima pakeisti, jog centras ir toliau gyvuotų, tačiau E. Šimatonis patikino, kad faktas jau yra įvykęs – panaudos sutartis nebetęsiama.
Natūralu, kad, atsisveikinant su vienu etapu, su nostalgija prisimenamos ištakos. Šimatoniai sako, kad prie keramikos centro kūrimo visomis išgalėmis tuomet prisidėjo ir projektams vadovavo mokytoja Audronė Cibulskienė – juk reikėjo kūrybinę ir edukacinę veiklą įprasminti ir ją formalizuoti. O kai atsirado šios idėjos rėmėja Romualda Matusevičienė, tuomet ir buvo duotas realus startas keramikos centro veiklai. Per asociacijos gyvavimo laiką įvykdyta nemažai vietos, šalies ir tarptautinių projektų, skirtų jaunimo bei suaugusiųjų edukacijoms, buvo organizuojami mokymai dailės pedagogams, o kai išsivystė pakankama technologinė bazė, atsirado galimybė rengti ir kūrybinius simpoziumus.
Tačiau po septyniolikos keramikos centro gyvavimo Lekėčių mokyklos pašonėje metų keramikos centras traukiasi. Kodėl? E. ir O. Šimatoniai trumpai argumentuoja, kad toks sprendimas priimtas dėl svarių priežasčių – jie įžvelgė mokyklos nenorą bendradarbiauti, labiausiai skaudino nepakantus požiūris, nepagarba profesionaliam menui, jo sklaidai. Tačiau atviriau pasikalbėjus, kodėl kaupėsi vidinis nepasitenkinimas ir nenoras toliau tęsti veiklą, supranti, kad to nepasitenkinimo pastaraisiais metais būta kone kasdien pačiose įvairiausiose situacijose.
E. Šimatonis prasitaria, kad situacija pasikeitė atėjus naujai mokyklos valdžiai. Jis įsitikinęs, kad ilgametė keramikos centro veikla, jo didžioji dalis projektų buvo skirta jaunimui, turėjo svorį ir vertę ir pačiai mokyklai, jos bendruomenei, nes mokiniai puikiai pasirodydavo ir užimdavo prizines vietas respublikiniuose keramikos konkursuose, be to, jie turėjo galimybę naudotis brangia, profesionalia technologine įranga, centro įrankiais, o pats dailininkas keramikas sukūrė unikalią technologijų programą keramikos ir stiklo menui.
„Daug metų naudota įranga bei aptarnavimas visiškai nebuvo apmokėti, o meistro, laboranto ar tiekėjo pareigos taip pat buvo teikiamos nemokamai. Dabartinė mokyklos administracija, čia ypač daug įtakos turi naujoji pavaduotoja ūkiui, vietoj vaisingo bendradarbiavimo įvairiais būdais trikdė darbą, todėl dėl dabartinės jų vedamos politikos esu priverstas nutraukti keramikos centro veiklą“, – kalba E. Šimatonis.
Tiek jam, tiek jo žmonai, kaip profesionalams, dažnai būdavo nesuprantama, jog mokyklos administracija įstaigoje praktikuoja meninį nemokšiškumą – meninius apipavidalinimus palikdama minėtos pavaduotojos nuožiūrai ir skoniui, kai ji tam, pasak Šimatonių, neturi nei išsilavinimo, nei minimalių gabumų.
„Daug metų kaupti ir mokyklos patalpose sumontuoti bei eksponuoti darbai – daugiausiai keraminiai pano – buvo nuolat užstatomi ir pridengiami labai mažos vertės papuošimais ir „meniniais“ objektais, todėl aš, kaip savo srities profesionalas, docentas, mokytojas metodininkas, dailininkas, Dailininkų sąjungos narys, turintis ilgametę šalies ir užsienio parodų patirtį, ilgainiui negalėjau su tuo taikstytis. Kokį jie pavyzdį rodo savo mokiniams?“ – situaciją komentavo E. Šimatonis. Be to, neseniai, pasak jo, teko sunaikinti daug metų kauptą metodinį fondą, nes technologijų dirbtuvių patalpa buvo gerokai sumažinta, kadangi kabineto reikėjo dabartinei pavaduotojai.
Ar keramikos centro durys užveriamos su kartėliu ir nuoskaudomis? E. Šimatonis linkęs žvelgti filosofiškai – per daug gaila save nuodyti blogomis emocijomis ir tam eikvoti energiją. Jis linkęs tiesiog nusivalyti praeities dulkes ir žengti tolyn savais kūrybiniais keliais.
Antra medalio pusė: „Durų jiems neuždarėme“
Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro, kuriam ir priklauso Lekėčių mokykla, direktorė Lilija Liutvinienė susiklosčiusią situaciją mato savaip, tačiau neneigia, kad dialogo pritrūko, pasigedo ir pačių Šimatonių geranoriškumo, noro bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos administracija bei kolektyvu. Kadangi keramikos centras dirbo pagal panaudos sutartį, kuri galiojo iki vasario 1 d., jai besibaigiant, direktorė sako išgirdusi aiškią E. Šimatonio poziciją, kad sutarties jis nebetęs, nebedirbs, ji supratusi, kad žmogus tiesiog išeina į užtarnautą poilsį. Daugiau priežasčių, kodėl centras veiklos nebetęs, ji sako iki šiol neišgirdusi. L. Liutvinienė patikino, kad tiek ji, tiek kolektyvas keramikos centro bei Šimatonių veiklos indėlio į bendrą mokyklos gyvenimą pasigedo, nors patikino niekada nesikišę į centro veiklą, jo darbo valandas, jie turėjo atskirą įėjimą, mokykla pasirūpindavusi elektros išlaidų apmokėjimu.
„Atrodo, ir dėmesio skyrėme tiek, kiek ir kitiems, atsiskaitydavome už papildomas valandas ar laimėjimus konkursuose, o apie patalpų, kurios buvo paverstos kone sandėliu, mažinimą buvome kalbėję jau dvejus metus, patalpos sumažėjo ir kitiems kolektyvo nariams – juk reikia atsižvelgti į visų poreikius“, – kalba L. Liutvinienė. Lygiai taip pat mokyklos vadovė mąsto ir apie papuošimų meninį lygį mokykloje: „Turime erdves, kokias turime, todėl ir vietos jose šalia profesionalaus meno turi rasti tiek ikimokyklinukai su savo darbeliais, tiek pradinukai, tiek kiti mokyklos bendruomenės nariai.“ Ne kartą, pasak jos, kitoms mokytojoms yra tekę nuryti kartėlį dėl replikų apie žemą meninį lygį.
„Šimatoniams durų neuždarėme, o kompromiso ieškoti nebandėme, nes bendravimas buvo sudėtingas“, – patikina direktorė, o paklausta, ar dėl to, jog užsidaro keramikos centras, neliks nuskriausti keramikos meną spėję pamilti ir pažinti vaikai, ji teigia, kad O. Šimatonienė ir toliau ves dailės pamokas, vyks būrelio veikla, todėl vaikai ir toliau galės tobulinti savo gebėjimus.
Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas apie tai, kad keramikos centras baigia veiklą, ir apie galimas užsidarymo priežastis taip pat buvo informuotas. Jo nuomone, labiausiai gaila, kad abiem pusėms nepavyko konstruktyviai pasikalbėti ir rasti kompromisą.
„Tokia štai ekspozicija, o keramikos centras dėl nesmagios padėties su mūsų panaudos davėju – Lekėčių mokykla-daugiafunkciu centru – užsidaro. Tai kaip ir in memoriam keramikos centrui, o mes ieškosime kitų gyvenimo formų, vis tiek dirbsime“, – sveikindamas į parodos atidarymą atvykusius nelabai linksmai kalbėjo E. Šimatonis. Jis lakoniškai mintimis dar grįžo į pačią pradžią, į 2006 m., kai Lekėčių keramikos centras susikūrė kaip asociacija.
„Tai buvo maža grupelė entuziastų, – atsimena E. Šimatonis, – siekusių keramikos meno sklaidos tarp vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų, žinoma, nepamirštant ir profesionalų keramikų. Su vaikais yra vieni džiaugsmai, nes vaikiška gyvybinga kūryba yra labai smagi, bet didžiausias keramikos centro pasiekimas greičiausiai vis dėlto yra simpoziumai „Keramikos menas“, kurių rezultatą patys matote.“
Sveikindama kūrėjus su parodos atidarymu buvusi ilgametė savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė apgailestavo, kad ši paroda su atsisveikinimo gaidele, nes, jos nuomone, keramikos centro egzistavimas buvo reikšmingas, ir ne vien Lekėčiams, bet ir visam rajonui, dėl nuosekliai puoselėjamo profesionalaus meno.
„Linkėdama sėkmės, tikiuosi, kad, vienoms durims užsidarius, atsivers kiti kūrybiniai toliai“, – sakė A. Kasparevičienė. Dar buvo besiteiraujančių, ar nieko negalima pakeisti, jog centras ir toliau gyvuotų, tačiau E. Šimatonis patikino, kad faktas jau yra įvykęs – panaudos sutartis nebetęsiama.
Natūralu, kad, atsisveikinant su vienu etapu, su nostalgija prisimenamos ištakos. Šimatoniai sako, kad prie keramikos centro kūrimo visomis išgalėmis tuomet prisidėjo ir projektams vadovavo mokytoja Audronė Cibulskienė – juk reikėjo kūrybinę ir edukacinę veiklą įprasminti ir ją formalizuoti. O kai atsirado šios idėjos rėmėja Romualda Matusevičienė, tuomet ir buvo duotas realus startas keramikos centro veiklai. Per asociacijos gyvavimo laiką įvykdyta nemažai vietos, šalies ir tarptautinių projektų, skirtų jaunimo bei suaugusiųjų edukacijoms, buvo organizuojami mokymai dailės pedagogams, o kai išsivystė pakankama technologinė bazė, atsirado galimybė rengti ir kūrybinius simpoziumus.
Tačiau po septyniolikos keramikos centro gyvavimo Lekėčių mokyklos pašonėje metų keramikos centras traukiasi. Kodėl? E. ir O. Šimatoniai trumpai argumentuoja, kad toks sprendimas priimtas dėl svarių priežasčių – jie įžvelgė mokyklos nenorą bendradarbiauti, labiausiai skaudino nepakantus požiūris, nepagarba profesionaliam menui, jo sklaidai. Tačiau atviriau pasikalbėjus, kodėl kaupėsi vidinis nepasitenkinimas ir nenoras toliau tęsti veiklą, supranti, kad to nepasitenkinimo pastaraisiais metais būta kone kasdien pačiose įvairiausiose situacijose.
E. Šimatonis prasitaria, kad situacija pasikeitė atėjus naujai mokyklos valdžiai. Jis įsitikinęs, kad ilgametė keramikos centro veikla, jo didžioji dalis projektų buvo skirta jaunimui, turėjo svorį ir vertę ir pačiai mokyklai, jos bendruomenei, nes mokiniai puikiai pasirodydavo ir užimdavo prizines vietas respublikiniuose keramikos konkursuose, be to, jie turėjo galimybę naudotis brangia, profesionalia technologine įranga, centro įrankiais, o pats dailininkas keramikas sukūrė unikalią technologijų programą keramikos ir stiklo menui.
„Daug metų naudota įranga bei aptarnavimas visiškai nebuvo apmokėti, o meistro, laboranto ar tiekėjo pareigos taip pat buvo teikiamos nemokamai. Dabartinė mokyklos administracija, čia ypač daug įtakos turi naujoji pavaduotoja ūkiui, vietoj vaisingo bendradarbiavimo įvairiais būdais trikdė darbą, todėl dėl dabartinės jų vedamos politikos esu priverstas nutraukti keramikos centro veiklą“, – kalba E. Šimatonis.
Tiek jam, tiek jo žmonai, kaip profesionalams, dažnai būdavo nesuprantama, jog mokyklos administracija įstaigoje praktikuoja meninį nemokšiškumą – meninius apipavidalinimus palikdama minėtos pavaduotojos nuožiūrai ir skoniui, kai ji tam, pasak Šimatonių, neturi nei išsilavinimo, nei minimalių gabumų.
„Daug metų kaupti ir mokyklos patalpose sumontuoti bei eksponuoti darbai – daugiausiai keraminiai pano – buvo nuolat užstatomi ir pridengiami labai mažos vertės papuošimais ir „meniniais“ objektais, todėl aš, kaip savo srities profesionalas, docentas, mokytojas metodininkas, dailininkas, Dailininkų sąjungos narys, turintis ilgametę šalies ir užsienio parodų patirtį, ilgainiui negalėjau su tuo taikstytis. Kokį jie pavyzdį rodo savo mokiniams?“ – situaciją komentavo E. Šimatonis. Be to, neseniai, pasak jo, teko sunaikinti daug metų kauptą metodinį fondą, nes technologijų dirbtuvių patalpa buvo gerokai sumažinta, kadangi kabineto reikėjo dabartinei pavaduotojai.
Ar keramikos centro durys užveriamos su kartėliu ir nuoskaudomis? E. Šimatonis linkęs žvelgti filosofiškai – per daug gaila save nuodyti blogomis emocijomis ir tam eikvoti energiją. Jis linkęs tiesiog nusivalyti praeities dulkes ir žengti tolyn savais kūrybiniais keliais.
Antra medalio pusė: „Durų jiems neuždarėme“
Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro, kuriam ir priklauso Lekėčių mokykla, direktorė Lilija Liutvinienė susiklosčiusią situaciją mato savaip, tačiau neneigia, kad dialogo pritrūko, pasigedo ir pačių Šimatonių geranoriškumo, noro bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos administracija bei kolektyvu. Kadangi keramikos centras dirbo pagal panaudos sutartį, kuri galiojo iki vasario 1 d., jai besibaigiant, direktorė sako išgirdusi aiškią E. Šimatonio poziciją, kad sutarties jis nebetęs, nebedirbs, ji supratusi, kad žmogus tiesiog išeina į užtarnautą poilsį. Daugiau priežasčių, kodėl centras veiklos nebetęs, ji sako iki šiol neišgirdusi. L. Liutvinienė patikino, kad tiek ji, tiek kolektyvas keramikos centro bei Šimatonių veiklos indėlio į bendrą mokyklos gyvenimą pasigedo, nors patikino niekada nesikišę į centro veiklą, jo darbo valandas, jie turėjo atskirą įėjimą, mokykla pasirūpindavusi elektros išlaidų apmokėjimu.
„Atrodo, ir dėmesio skyrėme tiek, kiek ir kitiems, atsiskaitydavome už papildomas valandas ar laimėjimus konkursuose, o apie patalpų, kurios buvo paverstos kone sandėliu, mažinimą buvome kalbėję jau dvejus metus, patalpos sumažėjo ir kitiems kolektyvo nariams – juk reikia atsižvelgti į visų poreikius“, – kalba L. Liutvinienė. Lygiai taip pat mokyklos vadovė mąsto ir apie papuošimų meninį lygį mokykloje: „Turime erdves, kokias turime, todėl ir vietos jose šalia profesionalaus meno turi rasti tiek ikimokyklinukai su savo darbeliais, tiek pradinukai, tiek kiti mokyklos bendruomenės nariai.“ Ne kartą, pasak jos, kitoms mokytojoms yra tekę nuryti kartėlį dėl replikų apie žemą meninį lygį.
„Šimatoniams durų neuždarėme, o kompromiso ieškoti nebandėme, nes bendravimas buvo sudėtingas“, – patikina direktorė, o paklausta, ar dėl to, jog užsidaro keramikos centras, neliks nuskriausti keramikos meną spėję pamilti ir pažinti vaikai, ji teigia, kad O. Šimatonienė ir toliau ves dailės pamokas, vyks būrelio veikla, todėl vaikai ir toliau galės tobulinti savo gebėjimus.
Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas apie tai, kad keramikos centras baigia veiklą, ir apie galimas užsidarymo priežastis taip pat buvo informuotas. Jo nuomone, labiausiai gaila, kad abiem pusėms nepavyko konstruktyviai pasikalbėti ir rasti kompromisą.
Lina Morkūnienė
Regina iš Šakių:
