Rajone gerai žinoma klimato kaitos aktyvistė Ūla Balaševičiūtė, baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, pasirinko ne studijas kurioje nors aukštojoje mokykloje, bet savanorystę ir devyniems mėnesiams išvyko į Ispaniją. Čia ji dirba Alziros miesto savivaldybės Lokalaus vystymo agentūros (IDEA Alzira) ofise, kur šakietei patikėtas visų projektų viešinimas.

Pasak U. Balaševičiūtės, pasekusi anksčiau savanoriavusių rajono moksleivių, kurie skatino sekti ne stereotipais, o daryti tai, kas suteikia gyvenimui džiaugsmo, pėdomis, ji pasirinko tą pačią Europos solidarumo korpuso programą, per kurią lukšietė Gustė Žukauskaitė buvo išvykusi į Slovėniją.

Paklausta, kodėl pasirinko ne mokslus, o savanorystę Ispanijoje, Ūla atviravo, kad tik dėl to, jog yra labai daug savanorystės pasiūlymų – būtent Ispanija, Italija ir Prancūzija pagal pasiūlymų skaičių savanoriams yra TOP trejetuke. Jos teigimu, nors ir nepasirinko mokslų, tačiau jų visiškai ir nenumetė, nes su minėta programa savanoriai gauna ir nemokamus kalbos kursus, tad du kartus per savaitę šakietė mokosi ispaniškai.

Pasak pašnekovės, savanorystė šioje programoje turi labai daug privalumų, nes apmokamos kelionės išlaidos ir apgyvendinimas, padengiami komunaliniai mokesčiai ir dar mokama 360 eurų pragyvenimui. Dar viena gera žinia savanoriams, kad, atlikus savanorystę ne mažiau nei tris mėnesius, stojant į visas aukštąsias mokyklas jiems pridedama 0,25 balo. Tad yra labai daug pliusų, kuriais tikrai verta pasinaudoti.

„Aš dirbu Alziros savivaldybės Lokalaus vystymo agentūros Europos projektų departamente, kur anglų kalba yra būtinas dalykas. Kai rašai europinį projektą, prie jo visada yra komunikacijos ir viešinimo skiltis. Būtent ją man ir atidavė su visais miesto projektais. Aišku, yra nurodymai, kaip ir ką reikia daryti, tačiau man duota ir šiek tiek kūrybinės laisvės ir tai man labai patinka“,  – džiaugėsi šakietė, pabrėžusi, kad nors pagal sutartį ji kiekvieną dieną turi savanoriauti po 7 val., tačiau laisvo laiko užtenka viskam – ir susitikti su kitais savanoriais, ir užsiimti kokia nors mėgstama veikla, nes žmonės čia dirba nuo 8 val. iki 15 val. su 30 min. pietų pertrauka.

Beje, Ispanijoje yra ir kitoks darbo laikas su vadinamąja siesta, kai žmonės dirba iki 14 val., tada jie 2–3 val. pietauja ir sugrįžta į darbą iki 20 val. Pasak šakietės, žmonės Ispanijoje, skirtingai negu Lietuvoje, mėgsta laiką leisti ne namuose, o mieste, todėl vakarinis gyvenimas iki pusiaunakčių ir ilgiau tęsiasi kavinėse ir baruose.

Pašnekovės teigimu, Ispanijoje žmonės turi „aiškiai nubrėžtą ribą tarp darbo ir poilsio – kai darbo valandos – dirba, o kai jos baigiasi – prasideda poilsis, o Lietuvoje šiek tiek kitaip – žmonės dirba darbo metu, dirba po darbo ir laiko poilsiui nelieka“.

Prakalbus apie gyvenimo sąlygas ir orą, Ūla pasakojo, kad visi savanoriai dalinasi butus, kurie yra nuomojami Alziros miesto savivaldybės. Ji gyvena kartu su mergina iš Nyderlandų ir vaikinu iš Slovakijos, kurie savanoriauja mokyklose. Labiausiai šakietę nustebino, kad bute nėra radiatorių, taigi ir šildymo sistemos.

„Jie pašąla savo būstuose du mėnesius, nes namai neapšiltinti, temperatūra kambariuose siekia apie 10 laipsnių šilumos, aišku, kartais įsijungia elektrinį šildytuvą, kol vėl sulaukia šilto oro. Žiemos nėra, bet pakankamai stiprus vėjas, nes Alzira yra 20–30 km nuo jūros, tai ir jaučiamas jūrinis klimatas, su kuriuo man neteko susidurti gyvenant Šakiuose, nes namuose nebuvau pajutusi tokio tikro vėjo, besiveržiančio pro langus, audrų“, – prisipažino savanorė.

Pasidomėjus, kaip jautėsi išvykusi į Ispaniją, Ū. Balaševičiūtė šmaikštavo, kad pirmas tris savaites jai atrodė, jog išvykusi atostogauti, tik po kurio laiko pradėjo suvokti, kad šitos atostogos gali užsitęsti gana ilgai – čia teks gyventi devynis mėnesius. Turbūt tai buvo adaptacinis laikotarpis, kol suprato, kur yra ir ką veikia. Nors svetimame krašte mergina jaučiasi gerai, tačiau neslėpė, kad būna akimirkų, kai suvokia, kaip stipriai yra pasiilgusi Lietuvos, tėvų, draugų, radiatorių ar net šakočio.

„Tada būna tikrai nelengva, tačiau sugebėjimas įveikti namų ilgesį ir kultūrinius barjerus mane augina kaip žmogų, todėl manau, kad savanorystė yra labai reikalingas dalykas, kokio amžiaus bebūtum. Ar tu dar tik baigęs mokyklą, ar tau jau 30 metų, reikia pokyčių gyvenime. Jei esi neužtikrintas savo ateitimi, reikia išeiti iš savo komforto zonos, o savanorystė gali būti vienas iš atsakymų, ką reikia daryti“, – įsitikinusi šakietė.

Baigiant pokalbį ji prasitarė, kad savo tolimesnį gyvenimą sieja su tarptautinių santykių arba pasaulio vystymosi studijomis Švedijoje. Tad balandžio pradžioje jau turėtų paaiškėti, ar ji bus tarp įstojusių laimingųjų. Paklausta, kodėl pasirinko ne Lietuvos universitetus, Ū. Balaševičiūtė neslėpė, kad būtent todėl, jog Lietuvoje tokių studijų ji nerado, o Švedijoje, kaip, beje, Suomijoje ir Norvegijoje, visiems Europos Sąjungos piliečiams mokslas nemokamas, tad kodėl gi nepasinaudojus ir šia galimybe.