Nieko nuostabaus, jog tėvai savo atžaloms nori tik geriausio, tačiau kur turėtų būti brėžiamos šio noro ribos? Ko gero, anapus jų liks ne vienerius metus besiklostanti praktika, kuomet mokinių ar net darželinukų tėvai pas ugdymo įstaigų vadovus keliauja su sąrašais ir reikalavimais, kurie konkrečiai pedagogai turėtų mokyti jų vaikus.
Šis klausimas, o tiksliau griežtas paliepimas nutraukti panašias praktikas nuskambėjo trečiadienį vykusio švietimo įstaigų vadovų susirinkimo metu.
„Šitą tendenciją turime išgyvendinti – viskas, taškas. Tokių dalykų mokykloje būti negali. Nei mokykloje, nei ikimokykliniame ugdyme. Čia visgi ne pageidavimų koncertas. Įstaigose visi žmonės dirba ir stengiasi – sakyti, kad šitas geras, o šitas blogas negalima“, – kalbėjo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas.
Jam antrino ir vicemeras Darius Jakavičius, tokių dalykų toleravimą prilygindamas kastų sistemai Indijoje. Anot jo, įstaigų vadovai turi užkardyti kelius darbuotojų segregacijai, o susidūrus su itin atkakliais tėvų reikalavimais pasiūlyti paprastą alternatyvą – pasvarstymą apie kitą ugdymo įstaigą.
„Būkite tvirti, ryžtingi ir pasakykite, kad visi mano įstaigoje dirbantys žmonės yra nuostabūs, puikūs, kompetentingi specialistai. Būtų kokia nors privati mokykla ar privatus darželis – viskas tvarkoje, tegul. Deja, čia tokios galimybės nėra“, – vadovus ragino vicemeras.
Beje, pokalbio metu užsiminta ir apie kitokį rūšiavimą. Anokia čia paslaptis, jog neretai tėvai primygtinai reikalauja ne tik konkrečių mokytojų, bet ir konkretaus klasės komplekto, o tai priveda prie situacijos, jog vienos klasės būna stipresnės, o kitos – silpnesnės. Tad metai iš metų pageidaujamieji mokytojai gauna tas stipresnes, o pelnytai ar nepelnytai mažiau pageidaujamieji – kitas klases. Visa tai, kaip galima numanyti, užsuka savotišką užburtą ratą, todėl ir nuspręsta, jog rūšiavimas nuo šiol griežtai nebegalimas – nei vaikų, nei mokytojų. Net, kaip pabrėžta, ir tais atvejais, kai užtarimo bus mėginama ieškoti valdžios koridoriuose.