Kol abiturientai šoka išleistuvių valsus ir dairosi į studijų programas, gyvenimas labai aiškiai primena – studentiška duona vertinga ir skani bet kuriame amžiuje. Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė, Griškabūdžio kultūros padalinio vadovė Asta Grigaitienė ir Šakių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Kasparavičienė, trys veiklios moterys, vos prieš mėnesį atsiėmusios magistro diplomus, kalba labai panašiai: svarbiausia – ne diplomas, o žinių troškulys, noras augti, plėsti akiratį, kurti naujas pažintis ir išdrįsti save realizuoti. Dėl to tikrai verta paaukoti kokį vieną ar kitą laisvą vakarą, gal net naktį ar nervų ląstelę belaukiant egzaminų sesijos...
Lemtingas laiškas
„Visą laiką žinojau, kad kada nors baigsiu magistrą, bet vis atidėliodavau...“ – taip savo istoriją apie priimtą sprendimą studijuoti pradeda I. Kasparavičienė.
Jos darbinėje srityje turimo išsilavinimo pakako, tačiau, kai vieną dieną į elektroninį paštą įkrito laiškas su pasiūlymais studijuoti, ji tiesiog susiviliojo viešojo administravimo magistrantūros studijų programa Kauno technologijos universitete. Sąlygą sau iškėlė tik vieną – jei pateks į valstybės finansuojamų studentų gretas, tikrai studijuos. Taip ir atsitiko. Maža to, ji visą studijų laiką už gerą mokymąsi gavo dar ir stipendiją. Kodėl bemaž dvidešimtmetį atidėliojo magistro studijas? Sako, kad labiausiai gąsdino baigiamojo darbo rašymas, nes mokytis Ingridai visada patiko ir motyvacijos tam niekad netrūko.
Sprendimas dėl studijų, prisipažįsta moteris, buvo priimtas beveik ekspromtu. Studijų programa puikiai tiko gilinti žinioms, kurias galės pritaikyti ir kasdieniame darbe. O profesinis augimas, žinoma, viliojo. Ingrida juokiasi, kad prieš stojant per motyvacinį pokalbį taip puikiai pasirodė, kad net ir komisija iškart suprato – į studijas bus žiūrima rimtai ir iš esmės. Studijoms, vykusioms nuotoliniu būdu, buvo skirti penktadienio vakarai ir pusė šeštadienio.
„Nepraleidau nė vienos paskaitos, nes jau supratimas dabar kitas nei studijuojant anksčiau: mokaisi ne tam, kad įgytum diplomą, o tam, kad gilintum žinias ar įgytum naujų“, – sako pašnekovė.
Per dvejus metus Ingrida pagilino svarbiausias profesines kompetencijas: nuo viešojo valdymo procesų, strateginio planavimo ir reformų valdymo iki tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir viešųjų paslaugų modernizavimo. Daug žinių, sako ji, gali tiesiogiai pritaikyti savo darbe. Tiek artimiausios, tiek darbinės aplinkos žmonės magistrantę labai palaikė. Kai kurie net dalyvavo jos atliktame kokybiniame tyrime.
„Magistro studijos man buvo svarbios asmeniškai. Jos buvo apie tobulėjimą, apie gilesnį suvokimą, atsakingesnį požiūrį ir tikrai sustiprino savivertę“, – atvira I. Kasparavičienė.
„Tikrai nesigailiu. Tai buvo spontaniškas, bet labai teisingas sprendimas“, – užbaigia savo pasakojimą ir kiek padelsusi priduria, kad netgi gavo pasiūlymą nemokamoms doktorantūros studijoms... Paklausta, ar svarsto jį priimti, moteris palieka sau erdvės ir laiko apie jį pagalvoti, šiek tiek atsipūsti... Bet griežto „ne“ tikrai netaria. Vadinasi, niekada negali žinoti, kaip pasisuks akademiniai keliai.
Koja kojon su laikmečiu
Kai profesinis kelias susiklosto, o kasdienybė pulsuoja renginiais, koncertais, repeticijomis ir kitais vadovui priskirtais reikalais, retas ryžtųsi dar kartą sėsti į studento suolą. Tačiau būtent tai padarė A. Grigaitienė – Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio bei kelių muzikinių kolektyvų vadovė.
„Tai buvo noras tobulėti ir eiti koja kojon su laikmečiu, todėl ypatingo ryžto nereikėjo – mane tiesiog labai sudomino pati studijų programa: renginių režisūra ir projektų rašymas. Juk darbinėje kasdienybėje viskas vis labiau sukasi apie projektus, o jei nesi tame įgudęs, liaudiškai tariant, lieki už borto“, – garsiai svarsto pašnekovė.
Nors universitetas buvo Klaipėdoje, paskaitos vyko įvairiai – tiek nuotoliu, tiek uostamiestyje ar sostinėje. Prisiminusi stojimo procesą, Asta neslepia – jaudulio buvo nemažai. Į programą pretendavo daugiau nei 40 žmonių, o nemokamų vietų – vos 15. Tarp jų ir pavyko atsidurti, nes finansinis aspektas buvo vienas lemiamų. Derinti kasdienę veiklą ir akademinius įsipareigojimus nebuvo lengva: „Pasijutau tikru studentu – atsiskaitymus rašiau naktimis, poilsio beveik nebeliko, bet labai pagavo tas mokymosi azartas.“
Studijuoti brandesniame amžiuje, sako pašnekovė, kitaip – veda vidinė motyvacija, aiškus žinojimas, kam viso to reikia: „Man rūpėjo suprasti, įsigilinti, pritaikyti. Diplomas dabar jau rankose, bet svarbiausia – žinios ir tas jausmas, kad aš galiu.“ Asta džiaugiasi, kad grupėje užsimezgė smagios ir vertingos draugystės, o skirtingas bendramokslių amžius nebuvo kliūtis. Ji priduria, kad net nebuvo vyriausia, o tai tik dar kartą byloja – studijoms nėra netinkamo amžiaus. Jos pavyzdys jau įkvėpė ir kitus: „Vienas buvęs kolega, sužinojęs apie mano studijas, pareiškė: „Viskas, stoju ir aš.“
„Meilė iš reikalo, bet su tikrais jausmais“
Būtent taip magistro studijas draugams ir bičiuliams įvardija K. Lebedžinskienė. Tai kaip čia buvo, kad ji po 30 m. sugrįžo į universitetą ir įstojo į Kūrybinių industrijų magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete? Pagrindinis postūmis, pasakoja Kristina, buvo lyg ir praktinis – kai baigsis dabartinė vadovo kadencija ir teks dalyvauti konkurse, magistras taps būtinybe: „Tiesiog nenorėjau sau užkirsti kelio... Juk nežinia, kaip gyvenimas pasisuks, ir supratau – kada, jei ne dabar?“
Simboliška, kad tais pačiais metais į universitetą įstojo ir Kristinos dukra – viena pradėjo bakalauro studijas, kita – magistrantūrą. Nors viso pokalbio metu Kristina negaili gražiausių komplimentų savo Alma Mater, studijos nebuvo vien lengvas pasivaikščiojimas.
„Reikėjo vogti laiką – dažniausiai nuo šeimos ir nuo poilsio, tiesiog žongliravau visais tais kamuoliukais, bet kažkuris juk būna, kad vis tiek nukrenta“, – atvirauja bibliotekos vadovė. Nepaisant to, parama iš artimųjų ir kolektyvo padėjo išlaikyti kryptį. Kūrybinių industrijų studijas Kristina rinkosi tikslingai – būtent ši sritis labiausiai atitiko jos veiklą ir interesus.
„Man visada buvo įdomu, kaip kūryba susilieja su strategija, komunikacija, rinkodara. Kaip kultūra ir menas gali tapti net realiu sprendimų įrankiu, – sako Kristina ir priduria: – Studijos buvo įdomios ir vertingos, nagrinėtų temų spektras labai platus. Vien ką reiškia Gintauto Mažeikio paskaitos!“
Jos magistrinio darbo tema, žinoma, siejosi su profesine veikla, o tyrime analizuoto Šakių viešosios bibliotekos atvejo rezultatai tik patvirtino: kūryba reikšmingai egzistuoja ir regionuose, gal tyliau nei didmiesčiuose, bet labai paveikiai ji tikrai vyksta.
„Visada laikiausi to požiūrio ir jį bandžiau ištransliuoti kolektyvui, kad biblioteka seniai nėra tik knygų lentynos. Mano tyrimas irgi atskleidė, kad biblioteka yra gyva kūrybos ekosistema, ji telkia bendruomenę, skatina kūrybinį aktyvumą. Svarbu ne tik, ką darome, bet ir kaip apie tai kalbame. Bibliotekos tampa kultūrinės diplomatijos židiniais, gebančiais kalbėtis su skirtingomis auditorijomis“, – dalijasi K. Lebedžinskienė ir visiškai pritaria jau girdėtoms mintims, kad nors diplomas – svarbus ir reikalingas, vis tik kur kas svarbesnis buvo vidinis augimas.
„Magistras nėra tik popierius. Tai žinios, ryšiai, požiūris, augimas. Ir, tiesą sakant, – priklausomybė. Baigę studijas, mes dar ilgai grupėje klausėm vieni kitų: tai ką dabar mokysimės toliau? – juokiasi ji ir jau mintyse turi keletą planų, kur toliau tobulės: – Tai ne pabaiga. Aš stipriai palaikau mokymosi visą gyvenimą idėją. Kol leidi sau augti, tol išlaikai aistrą gyventi.“
Zigmas iš Gotlybiškių:
