Vaistininko profesiją iškeitęs į bitininko Augustinas Pečiulis sako, kad dėl to nė kiek nesigaili – priešingai, dabar jis jaučiasi „sėdintis savo rogėse“. Profesionaliai bitininkauti vyras pradėjo ne ekspromtu, atvirkščiai, – tai daugelio metų įdirbis. Jis niekam nesiekia įrodyti, kad bitininkavimas – pelningas užsiėmimas. Paprasčiausiai tai buvo jo hobis, kuris pamažu virto profesija.

Pirmieji bičių aviliai Augustino ir Daivos Pečiulių šeimoje atsirado dar prieš 25-erius metus, kai jiems bičių avilį padovanojo artima bičiulė, bitininkė. Nors pats Augustinas sako, kad jo šeimoje ir giminėje visada būdavo po kokį avilį bičių, tačiau jaunystėje jis šiuo hobiu intensyviai nesidomėjo. Gavęs dovanų bičių šeimą, Augustinas sako, taip pat ne iš karto kibo į bitininkavimą – pirmaisiais dviem Pečiulių šeimos bičių aviliais mielai tada pasirūpindavo juos padovanojusi šeimos bičiulė. Pečiulių šeimai grįžus gyventi į Augustino gimtąją Suvalkiją iš Rytų Aukštaitijos, dviem bičių aviliais teko pradėti rūpintis pačiam jų šeimininkui. Jau pirmais metais  prisuko 10 kg medaus, kurio, kaip manė bitininkas, keturių asmenų šeimai (jiedu su žmona ir du maži vaikai) turėtų užtekti visus metus.

„Tačiau mūsų šeimai tokio kiekio medaus metams neužteko – medus baigėsi iki Naujų“, – juokiasi bitininkas.

Tai buvo viena iš daugelio priežasčių, dėl ko Augustinas pamažu pradėjo savo bičių ūkį plėsti ir šiandien jų šeimos bityne yra 70 bičių avilių. Tiesa, jis ne iš karto metė savo profesiją ir pradėjo kurti stambų bityną, šis procesas, anot bitininko, buvo ilgas ir dabar matomas daugelio metų darbo rezultatas. Išplėtęs savo bičių ūkį, jis pastebėjo, kad didesnis bitynas reikalauja nemažai kruopštaus darbo, tad nieko nuostabaus, kad vieną dieną tarp šių dviejų veiklų – vaistininko ir bitininko – teko rinktis. Pasirinkimas nebuvo skaudus: „Reikia pamatyti, kaip visas bityno gyvenimas vyksta iš arti, tada tik galima suprasti, kas per padarai yra šie Dievo kūriniai ir koks grožis atsiveria akyse stebint jų gyvenimą ir gamtą.“

Ambicijos augo su laiku

Tikriausiai Augustinas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie, jeigu jau ko nors imasi gyvenime, tai nori tai daryti gerai ir atsakingai. Šią mintį jis tuojau pat pagrindžia prisipažinęs, kad vos tik grįžęs su šeima gyventi į gimtuosius kraštus pradėjo ne tik plėsti savo bičių ūkį, tačiau ir krimsti rimtus bitininkystės mokslus. Vos apsigyvenęs Kriūkuose pradėjo Kauno kolegijoje neakivaizdiniu būdu studijuoti bitininkystę ir šiandien džiaugiasi turintis bitininko išsilavinimą.

Jau dveji metų Augustinas metęs vaistininko darbą, dabar visą savo laiką skiria bitynui, stengiasi pagerinti visą ūkio veiklos organizavimą, inventorių. Tam jam sėkmingai pasitarnauja Europos Sąjungos skiriama parama, skirta plėsti ir gerinti šią ūkio sritį mūsų šalyje. Projektinėje veikloje Augustinas dalyvauja jau treti metai ir džiaugiasi, kad gavęs paramą galėjo daug ką savo ūkyje atnaujinti, įsigyti bitininkavimui reikalingo inventoriaus.

Tačiau tai ne vienintelis bitininko pasiekimas – prieš keletą mėnesių jo ūkis gavo išskirtinės kokybės produkcijos kokybės ženklą. Sertifikatą bitininkystės ūkiams suteikia VŠĮ „Ekoagros“, jis rodo, kad išskirtinės kokybės produktų gamyba yra kontroliuojama nepriklausomos sertifikavimo įstaigos. Sertifikatu vartotojui yra garantuojama, kad jis perka tikrai lietuvišką, natūralų, aukščiausios kokybės medų.

Augustinas sako, kad jam pačiam medaus turguje pardavinėti netenka – jis turi jau savo nuolatinius klientus, tačiau neįsivaizduoja, kodėl žmonės pilsto medų į plastmasinę tarą ir, maža to, jį laiko saulėje.

„Medui tiesioginiai saulės spinduliai jokios naudos tikrai neduoda, juolab pirkėjas nežino, kiek laiko jau jis ten taip stovi. Be to, supilsčius medų į plastiko indelius aišku viena – ten vyksta dar ir cheminės reakcijos...“ – aiškina bitininkas.

Naujai įrengtose, higienos normas atitinkančiose patalpose yra kiekvieno bitininko kasdienybę palengvinantys modernūs prietaisai – medsukis, korių atakiavimo staklės, bičių duonelės džiovykla, nauja medaus sandėliavimo tara. Visa tai reikalinga, kad palengvintų patį bitininkavimo procesą, bet dar svarbiau – pateiktų savo klientams kokybišką produkciją.

Kaip atskirti medų?

Bitininkas, paklaustas, kokį medų jų šeima labiau mėgsta ir mano esant kokybišką, Augustinas sako, kad labai sunku išskirti vienos rūšies medų – visas yra labai vertingas, tik skiriasi savo sudedamaisiais komponentais. Bitininkas išduoda, kad atpažinti kokybišką medų yra labai sudėtinga. „Egzistuoja keletas kokybiško medaus nustatymo kriterijų, tačiau juos  ne visada lengva pastebėti, – sako bitininkas. – Reikėtų atkreipti dėmesį į medaus kristalizavimąsi – skystas medus būna neilgai, tik tol, kol jis yra šviežias. Dar yra toks pasakymas apie medų –„medus žydi“,  toks žydintis medus, didelė tikimybė, yra natūraliai susikristalizavęs.

Tačiau pats bitininkas sako, kad medus nėra vienas vertingiausių bičių produktų, dar reikia nepamiršti ir bičių duonelės arba natūralaus gamtos antibiotiko – bičių pikio. Savo ūkyje bitininkas parduoda dvi produkcijos rūšis – medų ir bičių duonelę, kurią ir paties bitininko šeima „kabina“ šaukštais tol, kol jos yra namuose. Tiesa, dabar jų šeima suvalgo jau nebe 10 kg medaus, o 3–4 kibirus po 10 litrų medaus per visus metus.

 Augustinas sako, kad pats labiausiai mėgsta pavasarinį medų, nes jame yra visa pavasarį pražystančių augalų aromatų gama. Be pavasarinio medaus, Pečiulio ūkyje dar galima įsigyti liepų žiedų medaus, lipčiaus ir paliflorinio medaus (suneštas iš įvairių pievų augalų).

Bitininkavimas – nemenkas iššūkis

Daugiau kaip 20 m. bitininkaujančiam Augustinui jokių nesėkmių ar nuostolių patirti kol kas neteko. Kaip antrina jo žmona Daiva, bitininkui tik vieną kartą teko susidurti su nemenku iššūkiu, kai kartą jie įsigijo piktų bičių. Tačiau Augustinui pavyko „neutralizuoti“ piktą bičių šeimą – išskirstė ją į keturias atskiras šeimas, pridėjo po naują bičių motinėlę, nuo kurios bičių šeimos draugiškumas ir priklauso. Anot bitininko, jeigu bičių šeimos motinėlė yra nekeičiama kurį laiką, tada ji išsigimsta ir tampa visa šeimyna pikta, o nuo jos pykčio kartais nepadeda apsisaugoti net visas bitininko inventorius, kuris yra bet kuriame ūkyje. Augustinas neslepia, kad teko ir jam nuo šios piktos bičių šeimynėlės sprukti į krūmus, tačiau iš lėto pavyko šeimą tiesiog „prisijaukinti“. Paprastai bitininkas pas savo mielas augintines eina be specialių drabužių: jeigu žmogus pakankamai gerai pažįsta bites, žino, kas ir kada gali sukelti bičių agresiją, kada jos pradeda pykti ir kaip to pykčio išvengti.