„Į medžioklę kaip į šventę, bet su atsakomybe“, –  taip sako Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas bei Lukšių medžiotojų būrelio vadovas Algimantas Glikas. Ilgametis medžiotojas sutiko papasakoti ne tik apie medžioklės tradicijas, jų kaitą, bet ir apie pirmą savo laimikį.

Šeimos tradicija

A. Glikas prisipažįsta, kad nuo 16 metų su šautuvu braido po miškus. Todėl šiandien gali pasigirti sukaupta medžioklės trofėjų kolekcija.  Jis rodo šį sezoną sumedžiotus didžiulio danieliaus bei išskirtinio grožio elnio ragus, sienos nukabinėtos stirninų, briedžių ragais.

„Mano pradžia buvo aktyvus dalyvavimas stendinio šaudymo konkursuose. Aišku, taikliai šaudyti dar vaikystėje išmokė tėvas, pirmasis rajono medžiotojų draugijos pirmininkas Kostas Glikas. Tada pirmą kartą nušoviau kiškį netoli Griškabūdžio, Katilių kaime, tuomet jų buvo labai gausu, dabar kiškį susimedžioti tampa vis sudėtingiau, nes pilkųjų kiškių populiacija Lietuvoje mažėja. Mūsų krašte tam įtakos turi agrokultūriniai pokyčiai“, – pasakoja A. Glikas ir su deramu pasididžiavimu priduria, kad šiandien medžioja ir jo sūnus Šarūnas.

Priklauso nuo medžiotojų

Devynerius metus A. Glikas vadovauja Lukšių medžiotojų būreliui ir sako, kad jų būrelyje atmosfera gera, daug jaunų žmonių, o jie puikiai sutaria su senbuviais.

„Su miškininkais taip pat gerai sutariam. Kasmet pavasarį darom talkas. Tai mes visų grybautojų, miško pjovėjų šiukšles surenkam, pirmais metais į traktoriaus priekabą netilpo“, – sako vadovas.

Jis išsako tvirtą nuomonę, kad žvėrių populiacija yra medžiotojų rankose: „Viskas priklauso nuo pačių medžiotojų. Mes viską galime sureguliuoti patys. Kad ir dėl to afrikinio kiaulių maro. Tai mano asmeninė nuomonė, bet aš manau, kad ne šernas tą marą atneša. Marą užneša žmogus: grybautojai, žmonės, miške išmetę maistą, miškovežiai gabenantys medieną į įvairias Lietuvos ir užsienio šalis, dar daug įvairių faktorių.“

Jis pasakojo, kad, pavyzdžiui, Lukšių medžiotojų būrelio plotuose yra apie 270 stirnų, apie 60 elnių. Būrelio vadovas visuomet medžiotojų prašo nešauti patelių.  

„Lukšių medžiotojai tikrai turi ką medžioti“, – sako būrelio vadovas.

Vasario 1 d. pasibaigė varyminės medžioklės (jos prasidės nuo spalio 15 d.).  A. Glikas ateityje Lukšių būrelyje nori mažinti varyminių medžioklių (medžioklė su varovais – medžioklės būdas, kai medžiotojai stovi linijoje, o varovai varo žvėris jų link), nes, jo teigimu, Europos šalyse jų iš viso atsisakoma.

Danieliai

A. Glikas geru žodžiu paminėjo buvusio draugijos vadovo Alfrido Vigelio parodytą iniciatyvą užveisti rajono miškuose danielius.

„Atsimenu, prie mano namų pašėrėm vienuolika danielių ir paleidom. Tai jie laikėsi prie tos šėryklos, net mano mašinos garsą suprasdavo, kai kasdien atvažiuodavau prie šėryklos. Žiūrėk, jau stovi prie mašinos priekabos. Šiandien mes jų turim apie 70. Esu ir pats asmeniškai ne vieną jų nupirkęs“, – neslėpė džiaugsmo pašnekovas.

Tiesa, jis pasakojo, kad dėl tokio danielių jaukumo nuogąstavo, bet po dvejų metų prie jų nei iš tolo prieiti negalėjai.

Medžioklės tradicijos keitėsi

A. Glikas stebisi, kad Lietuvoje vis dažniau atsitinka neteisėtos medžioklės incidentų. Jis pasakojo, kad anksčiau reikdavo trejus metus išbūti medžiotoju, susipažinti su visomis medžioklės taisyklėmis, ir tik tuomet tapdavai medžiotoju selekcininku. Dabar, pasak pašnekovo, viskas paprasčiau. Galbūt dėl to pasitaiko daugiau netvarkos medžioklėje.

Medžiotojas išsakė dar vieną pastebėjimą – anksčiau saugaus elgesio medžioklėje egzaminas buvo laikomas kas penkeri metai, pasak A. Gliko, dabar turėtų būti mažiausiai kas treji metai, netgi kas metai, nes, pasak pašnekovo, pasikeitė ginklai ir kitos medžioklės priemonės.

Medžiotojas patikino, kad šiandieninis medžiotojas nuo ankstesnių laikų medžiotojų skiriasi kokiais 300 procentų.

„Absoliučiai viskas pasikeitė, pati medžiotojo mąstysena. Šiandien į medžioklę mes einame kaip į šventę, taip yra visame pasaulyje. Jeigu galvosime, kad einame tik nušauti, tai tas buvo anksčiau. Šiandien medžioklė yra ir puikus pabendravimas“, – svarstė medžiotojas.

Visuomenė nesupranta

Pašnekovas pripažino, kad šiandien visuomenė vis dar nesupranta medžiotojų.

„Tie, kas mus vadina brakonieriais, tai miške nėra buvę. Kas šeria žvėrelius, jeigu ne medžiotojai. Ir jei žmonės sako, kad pasišeriam ir šaudom, tai mes žinom, ką galime ir turime sumedžioti“, – aiškina A. Glikas.

Lukšių būrelio medžiotojai yra padarę šešias stacionarias šėryklas. Būrelio vadovas patikino, kad kiekvieno būrelio reikalas pasirūpinti pašarais, todėl jie tariasi su ūkininkais, perka arba patys iš namų veža.

A. Glikas turi pastabų miško vežėjams ir prašo jų susitvarkyti miško kvartalų linijas, nes jos dabar taip išvažinėtos sunkiasvorės technikos, kad, pasak jo, nei praeisi, nei pravažiuosi...

Nauji įstatymai

A. Glikas, praeitų metų lapkričio mėnesį išrinktas rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku, jau kelis kartus vyko į respublikinę Medžiotojų ir žvejų draugiją, o artimiausias vizitas vasario 9 d., jo tikslas – medžiotojai teiks pasiūlymus dėl numatomų naujų įstatymų. Pašnekovas stebėjosi, kad ankstesniojo pirmininko A. Vigelio draugijoje niekas nematė pastaruosius trejus metus, nors jis turėjo atstovauti mūsų rajonui.

„Planuoja padidinti mokestį už medžioklės plotus, dabar kasmet, pavyzdžiui, kiekvienam Lukšių būrelio nariui tenka sumokėti po 84 eurus. Priėmus naujus įstatymus, kiekvienam gali tekti mokėti 300–500 eurų. Tikrai teks atsisakyti medžioklės pensinio amžiaus žmonėms arba mažas pajamas gaunantiems. Dar numatoma plotų perskirstymas“, – apie galimas permainas kalbėjo draugijos vadovas.

Šiuo metu svarbiausias A. Gliko, kaip rajono draugijos vadovo, darbo prioritetas – suvienyti išsibarsčiusius rajono medžiotojų būrelius ir klubus. Draugijos vadovas pažadėjo, kad šiais metais Šv. Huberto dieną minės medžiotojai visi kartu. Be to, naujajam vadovui rūpi sutvarkyti draugijos pastato šildymą, nes iki šiol ten šildomasi elektriniais įrenginiais.