Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Lina ir Romas Kulikauskai, gyvenantys Sutkų kaime (Kriūkų sen.), jau septyneri metai turi šeimos verslu virtusį pomėgį – gaminti įvairius medinius suvenyrus.

Sutkų kaime vyrauja ypatinga ramybė. Viduryje kaimo stovi balta Laisvės skulptūra, gretimai koplyčia, o aplinkui ją kapinės. Per kaimą veda viena gatvelė, abipus jos gal dešimt medinių namų. Ant rankų pirštų galime suskaičiuoti ir čia gyvenančius žmones, kurių dauguma – pagyvenę ir vieniši.

Kaimo pradžioje stovi ir mūsų pašnekovų Linos ir Romo sodyba, gražiai tvarkoma, iš tolo matyti, kad čia gyvena kūrybingi žmonės. Pasitikusi sodybos šeimininkė L. Kulikauskienė parodo kiemo papuošimus – metalinį voratinklio tinklą, iš medžio pagamintas skruzdėles, kurios tarsi baigia krauti skruzdėlyną ir keliasdešimt pusmetrinio dydžio medinių žmogelių, jau paruoštų prekybai.

„Mes čia naujakuriai, įsikūrėme prieš septynerius metus, seną medinį namą remontuoti pradėjome iš pagrindų. Tai vyras Romas, dar gyvendamas Lukšiuose, pasigamino iš metalo voratinklį, persikėlus gyventi čia, pagamino pirmuosius medinukus. Žmonės, pamatę mūsų medinius gaminius, paprašė ir jiems pagaminti, taip ir įsisuko platesnis gamybos ratas. Medieną perkame, žiemą ją apdorojame, vėliau abudu gaminame medinius žmogeliukus. Vasarą jau dirbinius realizuojame, daugiausiai mugėse, turguose, įvairių vasaros švenčių metu“, – pasakojo moteris.

Keliaujam į dirbtuves, esančias atokiau Kulikauskų sodybos. Užėjus į vidų – Romo per dulkes net nesimato – tenka lukterėti, kol šios prasisklaidys. Bet medžio kvapas tiesiog užburia. Dirbtuvėse, kaip įprasta, stovi įvairios staklės – gręžimo, šlifavimo, tekinimo, pjūklai ir kiti meistro įrankiai. O ant stalo keliasdešimt nedidelių medinių žmogeliukų. Lina juokauja, kad medinukai tarsi nuogi – galva, liemuo, kojos, o kad taptų it gyvi, reikia dar ir jos rankų darbo. Bet apie gamybos procesą geriausiai išmano R. Kulikauskas.

„Medinukams gaminti daugiausiai naudoju beržą, tik kojoms ir rankoms gaminti – lazdyno ar karklo šakeles. Supjaustytas kaladėles sutvirtinu vinimis, kad medinukas įgautų žmogaus kūno formą. Paskui medinuką atiduodu į žmonos rankas, kuri gamina ir tvirtina jam akis, nosį, ausis, skrybėlę, sagas ir kitas detales“, – nedaugžodžiavo meistras.

Greta stovinti Lina dar pridūrė, kad reikia medinuką nudažyti. Vėliau kiekvienas iš šitų medinukų įgauna individualumą – tampa muzikantu, medžiotoju, žveju ar šienpjoviu. Taigi ir smuiką, armoniką ar gitarą, dalgį, sliekus ar meškerę taip pat Lina gamina.

Šio savotiško meno kūrėjai atviravo, kad didesnis medinukas kainuoja iki 10 eurų, juo galima papuošti sodą, kiemą, o mažesni (apie 6 eurus) dažniausiai perkami kaip suvenyrai. Pasak Romo, tokius medinukus žiemą patartina įnešti į patalpą. Lina ir Romas taip pat gamina skruzdėles, ežius ir kitas sodybų puošimo detales.

Linos ir Romo šeimai kaime gera gyventi, jie nelinkę skųstis ar dejuoti – tai, ką savo rankomis pasidaro, tą ir turi, iš to ir pragyvena.

Lina prisipažino, kad jai tenka pasirūpinti ir vyresniais kaimo gyventojais – parvežti produktų ar vaistų, moteris padeda senolėms ir buities darbuose, prisideda ir prie bažnyčios ir kaimo aplinkos tvarkymo. Anot moters, „čia labai geri, draugiški žmonės, kaip jiems nepagelbėsi“.