Pirmadienį UAB „Šakių šilumos tinklai“ sulaukė svečių – čia užsuko Ūkio ir verslo komiteto pirmininkas Giedrius Pulokas, nariai Romas Pukinskas ir Artūras Varankevičius. Pasak G. Puloko, susitikimo sumanymas buvo paprastas – norėta geriau susipažinti su kovo mėnesį pareigas pradėjusiu eiti direktoriumi Mariumi Mateliu, sužinoti, kuo gyvena įstaiga. O tas gyvenimas, kaip paaiškėjo, ne rožėmis klotas: įmonę slegia finansiniai sunkumai, nemažą galvos sopulį kelia abejotina investicija – dujinis katilas, apie kurį susitikimo metu ir kalbėta daugiausiai.
Susitikime, kuriame politikus priėmė įstaigos generalinis direktorius M. Matelis, komercijos direktorius Vilmantas Paškevičius bei gamybos vadovas Saulius Gabraitis, kalbos apie finansus pasisuko R. Pukinskui paklausus, kokios pagalbos iš savivaldybės įstaigai gali prireikti ir kas jos tiekimo grandinėje galėtų būti įvardijama force majeure.
To ir užteko, kad atsivertų skrynelė bėdų, kurias, kaip buvo galima suprasti, linkstama traktuoti kaip buvusio įstaigos vadovo Raimondo Rauckio palikimą. Stebėtinai ramiu ir šaltu tonu dabartinis „Šakių šilumos tinklų“ direktorius prakalbo apie dvejų metų laikotarpiui paimtą 190 tūkst. eurų paskolą „bendroms reikmėms“, kurią grąžinti reikės jau kitų metų balandį, taip pat apie „įkeistą įmonės visą turtą ir statinius“.
Vis tik, kaip ir minėta, didžiausio dėmesio sulaukė daugiau nei 300 tūkst. vertės dujinio katilo projektas – šiam reikalui taip pat paimta paskola, kurią reikės grąžinti iki 2033 metų. Nors pats katilas kainavo tik 15 tūkst. eurų, tačiau kur kas brangesni jo įrengimo darbai ir priemonės.
„Katilo montavimas katilinėje – 148 tūkst. eurų, katilo pervežimas – 4 tūkst. 300 eurų, bendrastatybiniai darbai, matavimai – 15 tūkst. 50 eurų, ekonomaizeris – 38 tūkst. 500 eurų, degiklis – 57 tūkst. 500 eurų, grotavimas – 14 tūkst. 90 eurų“, – vardijo M. Matelis.
O pabaiga dar toli, tad ar pilnam įrengimui užteks pinigų – didelis klausimas. Pasak V. Paškevičiaus, tam, kad katilą būtų galima naudoti, dabar svarbiausia sutvarkyti automatiką.
„Visam šitam dalykui, visoms projektinėms dalims, kurios nėra įgyvendintos, reikia daryti pirkimus. Nei automatikos pasileisim, nei dujų. Savo jėgomis to nepadarysim. Mes šiai dienai nežinom net ir kainos. Mintį direktorius pamėtėjo, kad yra tokių didesnių įmonių, kurios galbūt mums bent įvertintų tą dalyką be pirkimo, kiek čia reikėtų pinigų“, – kalbėjo komercijos direktorius.
Apskritai, pasitraukus R. Rauckiui, o kartu su juo, kaip buvo užsiminta, ir keliems už viešuosius pirkimus atsakingiems asmenims, laikinai generalinio direktoriaus pareigas ėjęs V. Paškevičius neslėpė abejonių dėl šio pirkinio naudos ir praktiškumo. 
Ūkio ir verslo komiteto pirmininkui Giedriui Pulokui (antras iš dešinės) dėl įstaigos pirkinių ir sprendimų kilo nemažai klausimų, tačiau nuo kovo mėnesio „Šakių šilumos tinklų“ generalinio direktoriaus pareigas einantis Marius Matelis (kairėje) į itin dideles šnekas nesileido, pokalbio vairą laikė komercijos direktorius Vilmantas Paškevičius (dešinėje). D. Pavalkio nuotr.
„Katilo galingumas – 6,6 MWh, o mes su visomis renovacijomis einame į mažėjančią pusę su šilumos pardavimais, taip jau žengia energetika. Tai klausimas, ar mums reikia tokio“, – svarstė jis.
R. Pukinskui priminus, kad anuomet, galvojant apie galingo katilo įsigijimą, būta strategijų, jog tuomet bus galima atlaisvinti jau kone avarinės būklės katilinę, esančią V. Kudirkos gatvėje, V. Paškevičius patikino, jog tai praktiškai neįmanoma.
„Vasarą vandens šildymui reikia maždaug 1 MWh, ten 6,6 MWh, kaip jį sumažint reiks? Procentaliai tokiu režimu netgi dirbti negalėtų, reguliuot neis, ten tokia degiklio sistema. Yra senas dujinis katilas, kurį žiemą užkuriam. Vietoje jo turėtų atsirasti koks nors biokuro katilas, tada galėtume pasinaikinti aną katilinę, kuri reanimacijoje dabar. Reiktų biokuro katilo, o naujas dujinis katilas 6,6 MWh, nu nežinau, ar kažkas techniškai įrodytų, kad įmanoma su juo vasarą vandenį šildyti“, – teigė komercijos direktorius.
O štai įdėmiai pokalbį sekęs A. Varankevičius nebuvo linkęs visko nurašyti – anuomet priimtuose sprendimuose tarybos narys mėgino įžvelgti logiką.
„Gal ir buvo strategija tokia – turėti du katilus? Juk strategijos kuriamos dešimčiai metų į priekį. Galbūt vienas katilas vasaros poreikiams, kitas žiemos? Logiškai mąstant, kaip galėjai pirkti 6,6 MWh, kai žinai, kad vasarą poreikis 1 MWh? Turbūt ir buvo pasirinkta eliminuoti visus nereikalingus objektus, t. y. aną objektą, kuris jau, kaip sakėt, reanimacijoje. Geriau viską koncentruoti į vieną bazinį tašką ir iš jo valdyti tiek vasaros, tiek žiemos poreikius. Nemanau, kad pirkimas blogas, tik reikia pagalvoti į perspektyvą, kaip šitą projektą įveiklinti“, – samprotavo A. Varankevičius.
Galiausiai visi sutarė, kad brangiai atsiėjusio katilo jau nebeišmesi, dabar reikia dėti visas pastangas, kad pirkiniu būtų galima naudotis, o tam, veikiausiai, neišvengiamai prireiks ir savivaldybės pagalbos.
Ir vis tik anksčiau vardintos sumos bei iššūkiai toli gražu ne didžiausi, su kuriais netolimoje ateityje teks susidurti „Šakių šilumos tinklams“ – savo eilės dar laukia Gelgaudiškio šilumos punktas. Nevyniodamas žodžių į vatą komercijos direktorius teigė, jog mąstant apie pastarojo renovaciją reikia galvoti apie „šešis nulius“.
„Čia mes kalbam apie mažąsias investicijas, bet Gelgaudiškis jau nebelaukia. Mes ten žiūrim, lopom tuos katilus. Galų gale ir ta tarša, kur gyventojai čia mums nuolat bado su pirštais. Jei matytumėt, koks ten žiemą vyksta darbas, tie operatoriai, jiems reikia medalius kabint. Jie atsidaro priekį, su krautuvu krauna, kibirkštys eina. Čia tiesiog degantis reikalas“, – neslėpė V. Paškevičius.
Elena iš Keturnaujienos:
