1952 metų Vasario 16-ąją nykiame sovietų okupantų užtemdytame danguje suplevėsavo Šakių gimnazistų iškelta Trispalvė. Pavergtame krašte tai prilygo stebuklui, už kurį jaunuoliams teko sumokėti ilgais Sibiro metais. Šiandien miestas atiduoda jiems pagarbą – vandentiekio bokštas, virš kurio anuomet išsiskleidė Lietuvos vėliava, prikeliamas naujam gyvenimui. Jis taps svarbiu krašto istorinės atminties įamžinimo akcentu, o kartu ir unikaliu turistiniu objektu, dėl kurio bus verta atvykti į Šakius ir iš aukštai po juos pasižvalgyti.
Prabilti ryžosi tik Sąjūdžio metais
„Lyg į stebuklą šakiečiai žiūrėjo į plevėsuojančią aukščiau visų vergijos bokštų Lietuvos trispalvę, aplaistytą tremtinių ašaromis ir krauju, nuspalvintą iškankintų miško brolių mirties ir pasityčiojimo spalvomis. Žmonės sunkiai slėpė džiaugsmo ašaras ir kalbėjo nedaug, kad neišgirstų tie, kuriems nereikėjo išgirsti“, – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) saugomas 33-iosios Šakių gimnazijos laidos abiturientės Nijolės Masteikaitės liudijimas atskleidžia nepaprastą šio įvykio svarbą.
1952 m. Vasario 16-oji, kaip ir Trispalvę kėlusių gimnazistų pavardės, giliai įsirėžė į krašto istorinę atmintį. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, jas mini „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė, eisena su Lietuvos vėliavomis bokšto link tapo miesto tradicija.
Danutė Baukytė, Onutė Vinterytė, Elena Baltrušaitytė, Elė Grybinaitė, Vytautas Tirlikas, Bronius Paščiūnas, Pranas Būčys, Antanas Karalius, Augustinas Staniulis, Kazimieras Valaitis, Pranas Jakaitis – septyni tos pačios klasės vaikinai ir keturios merginos – tądien, prieš 72-ejus metus, buvo suimti ir apkaltinti tėvynės išdavyste. Nuosprendis – 25-eri metai Sibiro lageriuose.
Vieno iš jų – A. Staniulio – dukra Lina Račinskienė (Staniulytė) apie tai nieko nežinojo ilgus metus, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Šeimoje šis tėvo gyvenimo tarpsnis buvo nutylimas.
„Tėtukas šiek tiek papasakojo tik tada, kai jau gyvenome Sąjūdžio dvasia. Iki tol visiškai nieko nežinojau. Kartais prasitardavo žodį kitą apie Rusiją, bet kai susidomėdavau, tiesiog nutildavo ir daugiau nieko nepasakydavo. Esu jauniausia iš trijų vaikų, gal norėjo mane apsaugoti? Nors ir bendrai šios temos šeimoje nebuvo“, – tikina L. Račinskienė.
1989 m. ji kreipėsi į LGGRTC dėl tėvo reabilitacijos. Pats jis ir tada nedaugžodžiavo – teatskleidė kalėjęs keliuose Murmansko srities lageriuose. Išsamesnis vaizdas susidarė susipažinus su KGB bylomis.
„Tėtukas kartu su kitais buvo suimtas 1952 m. vasario 16 d. Bet kaltinimai jam pareikšti dėl kitų dalykų – dėl susirašinėjimo su armijoje tarnavusiu draugu Kubiliumi. Vienas laiškas prisegtas prie bylos, įvardintas kaip antisovietinis. Jis rašė, kad per sovietines spalio šventes Lenino biustas Šakiuose buvo ištepliotas raudonais dažais, kritiškai atsiliepė apie sovietinę santvarką“, – pasakoja L. Račinskienė, KGB byloje perskaičiusi, kad tėvas prisidėjo prie organizacijos „Laisvės sakalai“, veikusios Šakiuose, veiklos, bet esą nesurinkta įrodymų, kad jis buvęs šios organizacijos narys.
Laisvės vėjai jai atskleidė ne tik paslaptyje laikytus tėvo gyvenimo faktus, bet ir tikrąją jo gimimo datą. Jis net vaikams nebuvo prasitaręs, kad yra gimęs vasario 16-ąją. Sovietinio saugumo, milicijos budrumas tą dieną būdavo sustiprintas, draudžiami bet kokie susibūrimai.
„Kasmet sveikindavome tėtuką vasario 14-ąją. Vėliau sužinojau, kad taip elgėsi ne jis vienas. Buvo daug baimės, kiekviename žingsnyje turėjai galvoti, kaip nepritraukti nereikalingo dėmesio“, – primena ji.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, istoriškai svarbioje vietoje Trispalvė suplevėsavo ir vienuolikos gimnazistų, iškėlusių ją 1952-aisiais, garbei. „Draugo“ archyvo nuotr.
Dukra tapo laisvės ryšininke
Sibiro lageriuose A. Staniulis išvargo penkerius metus. Po Stalino mirties prasidėjus lėtoms permainoms, įkalinimo laikas buvo sutrumpintas.
„Tėtukas grįžo į gimtuosius Daukantiškius, įsidarbino vairuotoju kolūkyje. Kadangi į Sibirą buvo išvežtas vienuoliktoje klasėje, po kurio laiko nuėjo tęsti mokslų į vakarinę mokyklą Gelgaudiškyje.
Paskui įstojo į Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, juo ir dirbo tame pačiame „Didžiojo spalio“ kolūkyje iki pat pensijos“, – apie tolesnį tėvo gyvenimą pasakoja Lina.
Ji svarsto, kad tėvas sugebėjo rasti savo vietą sudėtingoje realybėje: pats mokėsi ir skatino mokytis vaikus (visi trys baigė aukštuosius mokslus), vaidino kolūkio dramos būrelyje, įtraukdamas ir Liną, mylėjo gamtą. „Jis buvo puikus tėtis“, – priduria Lina.
A. Staniulis mirė prieš du dešimtmečius, sulaukęs 71-erių. Palaidotas šalia savo artimųjų Gelgaudiškyje. Atgimimo įvykius, Nepriklausomybės atgavimą jis išgyveno kaip reikšmingiausius savo gyvenimo metus.
„Neįmanoma apsakyti, kaip tėtukas pasikeitė. Jau tada jo sveikata buvo bloga, pats negalėjo atvažiuoti į Vilnių. Bet tuose įvykiuose jis dalyvavo per mane. Sakydavo – tu eik, susižinok. Aš ir eidavau visur, kas tik vykdavo – į visus susirinkimus, mitingus, ir kasdien išsamiai apie viską pasakodavau. Buvau tarsi jo ryšininkė“, – šypsosi Lina, itin branginanti šį juodu ypač suartinusį metą.
Kiekviena Vasario 16-oji vilnietei pedagogei L. Račinskienei yra ne tik proga švęsti valstybės atkūrimą, bet ir paminėti tėvo gimtadienį. Šiandien Lina žvakelę ant jo kapo uždega ir savo šviesios atminties sesers bei brolio vardu. Sesuo Rūta palaidota Gelgaudiškyje. Brolio Šarūno, patyrusio lakūno, prieš aštuonerius metus žuvusio nukritus sportiniam lėktuvui, amžinojo poilsio vieta – Vilniaus Kairėnų kapinės.
Apie Trispalvės iškėlimą, kuriame dalyvavo 1952 m., Sibire praleistus metus Augustinas Staniulis savo vaikams papasakojo tik prasidėjus Atgimimui. Sąjūdį, Nepriklausomybės atgavimą jis išgyveno kaip reikšmingiausius savo gyvenimo metus. Asmeninio Linos Račinskienės albumo nuotr.
Pagrindine ašimi taps 1952 m. įvykis
Senasis vandens bokštas – būtent virš jo 1952-ųjų Vasario 16-ąją plevėsavo Trispalvė – ir greta iškilęs tos pačios paskirties bokštas, vadinamas naujuoju, yra tapę savotiška Šakių vizitine kortele.
Vietos gyventojams ši vieta istoriškai svarbi, tačiau patį miestą ji reprezentuoja nekaip. Abu bokštai – apleisti, nenaudojami, avarinės būklės – padėti kaip ant delno, matomi įvažiuojant į Šakius tiek iš Kauno, tiek iš Jurbarko, tiek iš Kudirkos Naumiesčio pusės.
Iki šiol miestas nebuvo radęs sprendimo, kaip šis vaizdas galėtų keistis, bet šiandien Šakių rajono meras Raimondas Januševičius dalinasi geromis naujienomis. Ant jo stalo – „Structum“ projekte „Išmanusis miestas“ dalyvavusių jaunų architektų sukurta vizija, kuri jau pradedama įgyvendinti.
Pirmasis bokštas buvo pastatytas 1950 m. ir tarnavo keletą dešimtmečių, antrasis, iškilęs 1992 m., niekada nebuvo naudojamas. Nei vienas, nei kitas statinys nėra paveldosaugos objektas.
„Dabar jie atrodo apgailėtinai. Todėl siekiame kelių tikslų – įveiklinti senąjį bokštą įamžinant 1952 metų įvykį bei to meto pasipriešinimą sovietų okupacijai, sukurti apžvalgos galimybę, taip pat sutvarkyti bendrą miesto vaizdą sukuriant jo identitetinį veidą, kuris būtų aiškiai atpažįstamas visoje Lietuvoje“, – iššūkį pristato R. Januševičius.
Pastaraisiais metais daug kur šalyje kyla apžvalgos bokštai, jie pritraukia didelius lankytojų srautus. Tačiau tai – nauji statiniai, o Šakiuose tam bus pritaikoma esama infrastruktūra, ir tai taps mūsų rajono išskirtinumu. Be to, niekur kitur, išskyrus Televizijos bokštą Vilniuje, nėra galimybės pakilti virš paties miesto, mat visi aukštuminiai apžvalgos objektai statomi gamtoje.
„Du bokštus – senąjį, įamžinantį istorinę atmintį, ir naująjį gelžbetoninį – jungs 24 metrų permatomas tiltas. Tiek iš jo, tiek iš antrąjį bokštą juosiančios stiklinės terasos bus galima grožėtis miestu, apžvelgti jį supančią panoramą net iki Sintautų bažnyčios. Aukštis įspūdingas – 54 metrai. Palyginimui – aukščiausi mūsų daugiabučiai penkiaaukščiai, tai čia būtų kaip aštuonių aukštų pastatas. Trys vyrukai iš architektų grupės buvo pakilę iki pat naujojo bokšto viršaus jo vidumi, grįžę bučiavo žemę – įspūdis tikrai stiprus“, – pasakoja meras.
Paduodama razinka – tikimasi investuotojų
Birželio mėnesio tarybos posėdyje savivaldybė savo žinion perėmė UAB „Šakių vandenys“ priklausiusį turtą – abu vandentiekio bokštus. Netrukus jai bus perleista ir 50 arų valstybinės žemės nuoma, keičiamos kadastrinės bylos, ruošiamas techninis projektas.
„Turint gerą verslo viziją, visada atsiranda žmonių, kurie turi lėšų ir gali investuoti. Mes paduodame razinką – supakuotą, apskaičiuotą, įvertintą ir visaip kitaip išbaigtą viziją su detalizuota strategija, dešimties metų atsipirkimo kaštais, medžiagiškumu ir taip toliau. Preliminari suma – 1,2 milijono eurų. Verslui ši investicija atsipirktų per 8–10 metų. Alternatyva – vizijos įgyvendinimas struktūrinių fondų lėšomis“, – finansines galimybes pristato R. Januševičius.
Jis dideles viltis deda į vietos verslininkus, kurie čia įžvelgtų ne tik gerą investiciją, bet ir progą prisidėti prie krašto istorinės atminties išsaugojimo.
Rajonas į šį projektą yra investavęs 15 tūkst. eurų – tiek savivaldybei kainavo dalyvavimas „Structum“ projekte.
Elena iš Keturnaujienos:
