Sandra JUŠKAITĖ

Prieš šešerius metus atsiradęs noras turėti dvi aveles dabar išsipildė ir ūkyje ganosi didelė avių banda. Kerų kaime gyvenantys Ženė ir Arvydas Rudzevičiai teigė, kad avininkyste pradėjo užsiimti ne dėl vilnos, bet dėl mėsos, be kurios, galima teigti, avių šeimininkė Ženė negali gyventi nei dienos.

Nuotr. Arvydas Rudzevičius pasakojo, kad jam avininkystė yra savotiškas užsiėmimas.

Populiarėjančios avys

Arvydas Rudzevičius pasakojo, kad idėja užsiimti avininkyste kilo tada, kai žmona pasiūlė nusipirkti dvi aveles, tačiau dviejų, pasak Arvydo, pirkti neapsimokėjo. „Kadangi esu maksimalistas, tai ir pasakiau žmonai − ką čia dvi, reikia pirkti bent dešimt“, − prisiminė vyras. Nusipirkę avių iš sintautiečio Antano Stepulaičio, pradėjo avininkystės ūkį. Kadangi tokioje gyvulininkystės šakoje abu buvo naujokai, iš pradžių sekėsi sunkiai. „Kai pirmą kartą ėriavosi avis, prie jos su žmona budėjome pamainomis, rūpinomės ir išgyvenome kartu su avele“, − prisiminimais apie pirmuosius vargus dalijosi Arvydas.

  
Pasak vyro, avys auginamos tik dėl mėsos, nes šių avių vilna – prasta ir iš jos nieko nedaro. Retkarčiais šeima parduoda vieną kitą avį. Žmonės, anksčiau vangiai ir retai pirkę avis, dabar jomis domisi vis dažniau. „Prieš dvejus metus ypač padidėjo jų paklausa“, − apie šių gyvulių populiarėjimą kalbėjo vyras.

Specialios ar kažkokios ypatingos priežiūros šioms Romanovo veislės avims nereikia. Svarbu duoti pašaro, rūpintis, kad visada būtų vandens ir tinkamai aptverti teritoriją, kad avys neišbėgtų ar neperšoktų žemos tvoros. Taip pat reikia rūpintis, kad avių buvimo vietoje būtų sausa, nes pasak A. Rudzevičiaus, avys nepakenčia drėgmės, jas reikia saugoti nuo skersvėjo. Vasaros metu avys ganosi plačiai aptvertoje teritorijoje, o žiemą – sugenamos į tvartą. „Jei avis ėriuojasi, reikia pasirūpinti, kad žiemos metu tvarte būtų dešimt laipsnių šilumos, o kitos avys paprastai gali būti ir žemesnėje temperatūroje“, − pasakojo A. Rudzevičius.

Avieną ne itin mėgstantis Arvydas pasakojo, kad Šakių rajone nėra specialistų, kurie apžiūrėtų, ar atsitikus kokiai bėdai, padėtų pasirūpinti avimi, todėl jomis rūpinasi pats vyras. Anot jo, avys nėra lepios, joms reikia tik suleisti vitaminų, geležies ir  vaistų nuo įvairių parazitų. Savą žmogų lengvai prisileidžiančios, o nuo svetimo mieliau pasitraukiančios Romanovo veislės avys nuo paprastų lietuviškų avių skiriasi tuo, kad jos yra mažesnės, nekaupia tiek daug riebalų (vadinamojo lajaus) ir šios veislės aviena beveik neturi specifinio kvapo, dėl kurio žmonės dažnai atsisako brangiai kainuojančios mėsos. Suaugusios septynių mėnesių avies mėsos kilogramas kainuoja dvidešimt ar truputį daugiau litų, o iki šešių mėnesių užauginto ėriuko mėsa kainuoja dvigubai daugiau – keturiasdešimt litų už kilogramą, o parduotuvėse – apie aštuoniasdešimt litų. „Paskerdus avį, dažniausiai gaunama apie dešimt - dvylika kilogramų mėsos. Kartą Ž. ir A. Rudzevičiai užaugino avį, kurią papjovę gavo 18 kg skerdienos.

Ženė Rudzevičienė, kuriai priklauso avys, vienintelė Šakių rajone įstojusi į Lietuvos avių augintojų asociaciją. Vieni pirmųjų Šakių rajone pradėję auginti avis, šeimininkai teigė, kad nuo praėjusiųjų metų jau reikia deklaruoti laukus, pievas, o jei juose nėra gyvulių,  žemių savininkams mokamos perpus mažesnės išmokos, todėl daugelis stengiasi priklausančioje žemėje auginti kokių nors gyvulių.

Arvydas prisimena, kad vieną kartą apsiėriavusi avis atsivedė labai silpną ėriuką, todėl jį teko neštis į namus, kur paguldytas ant šildomų vonios grindų atsigavo ir kitą dieną vėl buvo nuneštas atgal pas avį. Tačiau, vakare atėjęs į aptvarą, Arvydas pamatė, kad ėriukas vėl sustiręs iš šalčio, todėl vėl teko neštis į kambarį. „Taip tas mažas ėriukas pragyveno du mėnesius mūsų namuose, žaisdamas su namuose esančiais šuniukais, šokinėjo per lovas ir sekiojo mums iš paskos“, − šypsodamasis pasakojo A. Rudzevičius.