Rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjai Augenijai Kasparevičienei paskutinės kelios dienos tapo dviguba švente. Šių progų paskatinti, su vedėja kalbėjomės apie praeitį, dabartį, kultūrą ir tai, kas neišvengiama,  – artėjančius gyvenimo pokyčius.

Praėjusį penktadienį Vilniuje vedėjai Valstybinė lietuvių kalbos komisija įteikė apdovanojimą už lietuvių kalbos, gimtosios zanavykų šnektos puoselėjimą bei gimtajai kalbai skirtų renginių organizavimą. Pirmadienį A. Kasparevičienė atšventė garbingą asmeninę sukaktį.

Prieš 23 m. A. Kasparevičienė dirbo tuometiniame Švietimo skyriuje inspektore, kuravo užklasinę veiklą. Vedėja prisiminė, jog, atsiradus laisvai Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjo vietai, ilgą laiką niekas nenorėjo užimti šių pareigų.

„Ir aš nenorėjau... Kultūra man nebuvo svetima, bet žinojau, kad atėjus į šią vietą bus nelengva. Todėl praėjo šiek tiek laiko, kol ryžausi tapti skyriaus vedėja. Matyt, kai dabar pagalvoju, šis kryželis gal ir buvo mano“, – prisipažįsta vedėja.

A. Kasparevičienė prasitarė, kad dažnai norisi pakeisti stereotipinę sampratą apie darbą kultūros srityje.

„Kaip norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog kultūra nėra vien tik renginiai ir laisvalaikio praleidimas, rūpestis kultūros paveldu. Kiek čia veiklos, dažnai nematomos... Ką žmonės ras po mūsų? Tai ne vien pastatai, dvarai, daiktai, bet ir nematerialūs dalykai. Kalba, žmonių kūryba, istorinė ir kultūrinė atmintis“, – mintimis dalijosi A. Kasparevičienė.

Ji kėlė klausimus, ką kartu su šeima, mokykla kultūros žmonės gali nuveikti pasirenkant moralines vertybes. Tuos darbus, vedėjos įsitikinimu, reikia daryti nuolat ir dabar, kad po kiek laiko apsidairę nepasijustume esą plyname dvasiniame lauke.

„Ir tai labai platu... Reikia sudaryti sąlygas ir paskatinti žmones išreikšti save. Pažiūrėkim, kiek ir kokių savų dainininkų, šokėjų, artistų turim. O kur dar įvairiausi amatai, tautodailė. Be jų irgi neįsivaizduoju pilnakraujo kultūrinio vyksmo“, – apie kultūrą su užsidegimu kalbėjo A. Kasparevičienė.

Darbas ir laisvalaikis susilieja

Ar Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja turi laiko, kurį gali skirti sau ir tik sau? Jubiliatė prasitarė, jog dažnai darbas ir laisvalaikis susilieja. Kita vertus, kartais iš visos širdies norisi atitrūkti ir pabūti vienumoje, nes tada po truputį „susirenki“ save ir grįžti į normalų režimą. Susikaupimas ir pabuvimas vienam su savimi žmogui yra reikalingas kaip oras.

„Man gamta ir paprasti buities darbai yra tarsi nusiraminimas. Kaip ir pabuvimas su savo šeima, artimiausiais žmonėmis. Mėgstu muziką, skaityti. Be galo myliu sodą ir augalus... Štai ir dabar, artėjant pavasariui, tik ir žiūriu, ar jau lenda narcizai arba kita kokia žolelė, kuri pro sniegą ar ledą atrodo kaip koks stebuklas“, – apie laisvalaikį pasakojo A. Kasparevičienė.

Vedėja neslėpė, jog būna ir tokių momentų, kai nuovargis padaro savo, reikia minutei stabtelėti, pailsėti: „Ko norėt? Ir amžius daro savo, einu ne jaunyn. Kita vertus, pavargti yra žmogiška. Tada sprunku į savo kaimą, pasiklausau paukščių čiulbesio, pabūnu gamtoje, susidėlioju mintis ir vėl grįžtu į vėžes. Nesvarbu, esi kultūros darbuotojas, pedagogas ir t. t., jei savo darbą dirbi nuoširdžiai, atiduodi jam dūšią, tai normalu, kad ateina ir išsisėmimo metas, ir laikas pasvarstymams, „ką darau ne taip?“

Tikisi, kad pakeis atsakingas žmogus

Kartais prieš bandant paklausti tam tikrų dalykų, susimąstai, ar pašnekovas nesupyks, neįsižeis, juolab kai kalbama apie kardinalius pokyčius gyvenime. Ne paslaptis, jog ateis laikas ir vedėja paliks Kultūros ir turizmo skyrių, o jos kėdę užims kitas darbuotojas. Tačiau A. Kasparevičienė šį klausimą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

„Tai yra natūralu. Gerai, kad atėjęs naujas, jaunas žmogus atsineš savo sampratą, pakeis kai kuriuos stereotipus, kurie per ilgą laiką nori ar nenori susiformuoja. Tas žmogus kurs savo kultūros matymo modelį Tai bus kitas etapas. Reikia tikėtis, kad šis žmogus suvoks kultūrą giliąja prasme“, – kalbėjo vedėja.

Baigiantis pokalbiui A.Kasparevičienė sakė, jog atrodo, kad laikas bėga nenumaldomai greitai, tačiau nereikėtų gailėti to, kas praėjo, reikia džiaugtis dabartimi.

„O man tie metai patinka... Jie mano. Tiesą pasakius, nenorėčiau grįžti į jaunystę. Mėgaujuosi gyvenimu. Dabartimi. Nežinau, ar viską padariau taip, kaip ir norėjau. Nedėliojau savo planų ir norų į lentynėles...“ – susimąsčiusi kalbėjo A.Kasparevičienė.