Dažnai triušių ūkiuose yra susiduriama su klastinga ir pavojinga liga – triušių miksomatoze. Kiekvienais metais ši liga pasireiškia vis labiau, pridarydama daug nuostolių.Kas yra miksomatozė? Miksomatozė yra virusinė triušių liga, pridaranti daug nuostolių ūkininkams. Šia liga sergančių triušių gaištamumas gali siekti iki 99 proc. Šiai ligai būdingas greitas plitimas. Liga, pasireiškus viename triušių ūkyje, greitai plinta į kitus. Kada serga? Triušiai dažniausiai serga šiltuoju metų laiku, kai yra aktyvūs vabzdžiai, uodai, blusos, kurie platina šią liga. Tačiau gali pasitaikyti ir šaltuoju metų laiku.
Kokie yra šios ligos požymiai? Ligos požymiai priklauso nuo viruso štamo, nuo triušių veislės ir gali truputį skirtis. Šiai ligai yra būdingos dvi formos.
Vienu atveju pradžioje pastebimas akių vokų uždegimas, pasireiškia sloga. Ant snukio, ausų ir kitose kūno vietose atsiranda patinimai. Vėliau prasideda kitų gleivinių bei lytinių organų uždegimai. Triušiai tampa mieguisti, mažai ėda, karščiuoja. Kūno temperatūra gali pakilti virš 39,5 °C. Liga trunka nuo 4 iki 10 dienų. Apie 90% užsikrėtusių triušių nugaišta.
Nagų sukeltos problemos gali būti didelio skausmo priežastis karvėms, taip pat jos tiesiogiai paveikia duodamos produkcijos kiekį, kadangi sergančios karvės rečiau prieina prie pašaro takų ir girdyklų, todėl labai svarbu išvengti ar kuo anksčiau pastebėti nagų pažeidimų simptomus.Šlapios grindys sukelia riziką karvėms paslysti ir susižeisti. Tokiomis aplinkybėmis karvės mažiau vaikšto, arba vaikšto pakraščiais atsargiai dėdamos kojas po vieną ir nuleidusios galvas. Taip pat grindyse esantys plyšiai, duobės ar kiti nelygumai padidina riziką patirti galūnių traumą.
Skreperinis valymo būdas turi teigiamą poveikį nagų būklei – jos greičiau išdžiūsta ir yra mažesnė tikimybė užsikrėsti infekcija. Tačiau skreperis trukdo karvėms ir jos bijodamos ant jo užlipti, vengia vaikščioti takais.
Guoliavietės. Bursitai ir nutrynimai atsiranda nuo jėgos veikiančios kulkšnies sritį karvei gulantis ar stojantis. Tai parodo, kad guoliavietės yra per kietos, jose per mažai kraiko, jos slidžios ar netinkamai išplanuotos. Sergančioms karvėms žymiai sunkiau atsistoti ir išlaikyti pusiausvyrą, nei sveikoms, jos gali paslysti ir susižaloti nagas į guoliaviečių kraštus. Drėgnose guoliavietėse dėl odos permirkimo karvė nuplinka, ar mikroorganizmais užteršiami smulkūs odos sužalojimai, dėl ko lengviau plinta odos infekcijos.
Jei veršiavimasis vyksta sklandžiai ir yra nekomplikuotas, pagalbą suteikti gali pats ūkininkas. Ūkininkas, teikdamas pagalbą, turi turėti specialių žinių, kad išvengtų įvairių komplikacijų, kylančių dėl nežinojimo.Ūkininkas iš anksto apskaičiuoja numatomą veršiavimosi laiką, kadangi vaisiaus vystymasis trunka 285 dienas (apytiksliai 9 mėn.). Žinoma jis gali trukti keletą dienų trumpiau ar ilgiau, tačiau tai nieko blogo nereiškia. Likus 45 – 60 dienų iki numatomo veršiavimosi, jis užtraukina karvę. Atitinkamai pakeičia karvės racioną, duoda reikiamų mineralų ir vitaminų. Iki veršiavimosi likus savaitei ar dviem patalpina karvę į tinkamai įrengtas veršiavimosi patalpas. Taigi jis iš anksto ruošiasi veršelio atvedimui.
Likus 1 – 2 paroms iki veršiavimosi karvių tešmuo labai pabrinksta, speniai prisipildo krekenų, iš lytinių organų pradeda tekėti lipnios, beveik skaidrios gleivės.
Su baltąja žiema atėjo ir gražiausios metų šventės, kai žmonės – kupini jaudulio ir susirūpinimo, dalina vieni kitiems savo meilę ir gerumą. Tačiau reikėtų nepamiršti pasirūpinti ir savo augintiniais, laukiniais paukšteliais bei miško gyvūnais.Nuotr. Įrengus lesyklą, paukštelius turime lesinti nuolat iki pavasario, kol jie patys galės susirasti pašaro. Švenčių jaudulio apimti tėvai, dažnai paklūsta savo mažų vaikučių norams ir prašymams jiems padovanoti šuniuką, kačiuką ar kokį kitą mielą gyvūnėlį. Dauguma žmonių taip pasielgia spontaniškai, gerai neapgalvoję savo veiksmų ir galimybių laikyti bei rūpintis nauju augintiniu. Tačiau praėjus šventiniam jauduliui ir prasidėjus kasdieniniams rūpesčiams, susijusiems su augintinio priežiūra, žmonės supranta, kad augintinis jiems nebereikalingas ir jie neturi laiko bei sąlygų juo rūpintis. Tuomet išmeta jį tiesiog į gatvę ar palieka gyvūnų globos namuose. Gerai apgalvokite prieš įsigydami naują augintinį, pagalvokite ar vėliau jis netaps jums našta ir galėsite tinkamai juo pasirūpinti. Juk ir taip gausu beglobių, nuskriaustų, niekam nereikalingų gyvūnų, valkataujančių tiesiog gatvėse ar paliktų gyvūnų globos namuose. Prieglaudose jais rūpinamasi, ieškoma naujų šeimininkų, kai kuriems beglobiams gyvūnams labai pasiseka, jiems surandami nauji šeimininkai, kurie nuoširdžiai jais rūpinasi. Tačiau, kaip bebūtų gaila, ne visi gyvūnai suranda naujus šeimininkus.... Pabandykite įsivaizduoti, ką jaučia jūsų augintinis, kuris jums ištikimai tarnavo ir buvo jūsų geriausias draugas, paliktas globos namuose ir nesurandantis naujų šeimininkų. Įsivaizduokite, kokį stresą jis patiria išsiskirdamas su jumis, bei patekdamas į svetimą aplinką, suvokdamas, kad daugiau jūsų nebepamatys. Galbūt jums kils noras apsilankyti gyvūnų globos namuose ir pasiimti globoti nuskriaustą gyvūnėlį, galbūt kitaip galėsite jiems pagelbėti. Todėl vykite drąsiai, su gerais ketinimais esate visada laukiami.
Sveikos ir produktyvios karvės užauginimas, patiriant kuo mažiau nuostolių yra kiekvieno ūkininko tikslas. Norint tai pasiekti, reikia tinkamai prižiūrėti jau naujagimius veršelius, kad jie būtų auginami tinkamomis sąlygomis ir nesusirgtų.Normaliai ką tik gimusiam veršeliui iš nosies ir burnos pašalinamos gleivės. Jei karvė veršiavosi sunkiai ir įtariama, kad veršelis galėjo pritraukti gleivių į kvėpavimo takus, jį reikia pakelti už užpakalinių kojų žemyn galva, kad gleivės galėtų ištekėti laukan. Tuomet 5 proc. spiritiniu jodo tirpalu dezinfekuojama bamba, ją panardinant į indelį su tirpalu. Dezinfekciją reikia pakartoti ir kitą dieną. Tai padeda išvengti virkštelės ir pilvaplėvės susirgimų.
Tuomet veršelis duodamas nulaižyti karvei. Jei karvė veršelio nelaižo (dažniausiai taip elgiasi apsiveršiavusios telyčios), veršelį reikia išmasažuoti švarių šiaudų gniūžte, pašalinant gleives nuo kailio ir skatinant kūno termoreguliaciją, širdies bei plaučių veiklą.
Banguotosios papūgėlės kūno ilgis yra 18 – 24 cm, ji sveria nuo 40 iki 50 g. Šie paukčiukai išgyvena 12-14 m. Todėl norint namuose laikyti banguotąją papūgėlę, būtina įsigyti narvelį. Narvas turėtų būti kiek įmanoma erdvesnis, kad paukštelis jame galėtų bent kiek paskraidyti. Laikant vieną papūgėlę rekomenduojamas narvo dydis 90 - 100 cm ilgio ir 60 - 80 cm pločio bei aukščio. Apvalūs narveliai banguotosioms papūgėlėms nėra idealūs. Čia joms sunkiau orientuotis, be to jos negali horizontaliai skristi, o tai joms yra svarbu.
Narvelyje reikia pakabinti medines lakteles, nes šios papūgėlės yra aktyvūs paukščiai ir joms patinka laipioti bei šokinėti nuo vienos laktelės ant kitos. Narvelyje taip pat reikėtų įmontuoti vietą žaidimams. Papūgėlės mėgsta tokius žaislus, ypač ryškių spalvų, kaip sūpuoklės, varpeliai, veidrodėliai. Jei neturite galimybės įsigyti didelio narvo, tuomet būtina paukštelį išleisti paskraidyti 2- 4 valandas po kambarį. Prieš išleisdami papūgėlę paskraidyti, uždarykite langus ir duris! Kol paukštelis skraido, Jūs galite išvalyti narvelį (mažiausiai kartą per savaitę).
Banguotosios papūgėlės yra bene populiariausias naminis paukštelis pasaulyje. Jos nebrangios, linksmos, greitai adaptuojasi aplinkoje, džiugina savo čiulbėjimu, patinka dideliam ir mažam.
Banguotoji papūgėlė šį pavadinimą gavo dėl bangelių ornamento ant plunksnų. Šis paukštis kilęs iš Australijos stepių. Gamtoje šie paukščiai gyvena dideliais būriais. Jos drauge miega, lesa ir prausiasi. Porelės gyvena taip pat būryje, kartu su kitomis papūgėlėmis, nes taip jos saugiau jaučiasi.
Banguotosios papūgėlės snapas yra trumpas, kietas, lenktos formos. Šie paukščiai mato tokias pačias spalvas kaip ir žmonės. Dėl greito ir staigaus galvos kraipymo papūgėlė pastebi kiekvieną detalę ir anksti atpažįsta priešą. Banguotoji papūgėlė užfiksuoja vidutiniškai 150 vaizdų per sekundę, žmogus pastebi tik 16. Papūgėlės turi ypač gerą klausą, todėl jas galima išmokyti kalbėti. Tarpusavyje jos bendrauja garsais, panašiais vienas į kitą ir per didelius atstumus puikiai viena kitą supranta. Šis paukštelis girdi nuo 40 iki 20000 garso dažnių per sekundę. Papūgėlių skonio receptoriai nėra taip gerai išvystyti kaip žmonių, tačiau jos jaučia skonio skirtumus. Joms patinka sūrus lesalas, tačiau jokiu būdu nepersūdykite! Tai gali atsiliepti Jūsų paukštelio sveikatai. Retais atvejais joms patinka ir saldus lesalas. Uoslė nėra išsivysčiusi kaip ir pas visus paukščius, tačiau spėjama, kad užuosti gali.
Vienas iš svarbiausių veiksnių lemiančių gerą pieno kokybę - sveika karvė, tinkami ir kokybiški pašarai, geros karvių laikymo sąlygos. Tik iš švaraus, gero skonio ir kvapo pieno galima pagaminti kokybiškus pieno produktus.
Pieno kokybę lemia pieno indų švara, melžimo technologija, karvių ir jų stovėjimo vietų švara, tvarto mikroklimatas, pašarai, karvių sveikata. Netinkamas šėrimas, higienos nesilaikymas, įvairūs karvių susirgimai ir kiti veiksniai sukelia pieno skonio, kvapo, konsistencijos ir spalvos pakitimus, t. y. pieno ydas.
Skonio pokyčiai. Pašarų prieskonis piene atsiranda tuomet, jei karvės šeriamos daug eterinių aliejų turinčiais augalais, sugedusiais, apipuvusiais šakniavaisiais, nekokybiškais šiaudais ar šienu, bei blogos kokybės silosu. Kartų skonį pienui suteikia puvimo bakterijos esančios nešvariuose pieno induose ir ant tešmens. Kartais pienas apkarsta jei gyvuliai gauna daug cukrinių runkelių lapų ar ganosi ganyklose, kuriose gausu pelynų. Taip pat kartus pienas būna rujos metu, sergant gelta, mastitu, lytinių organų ligomis. Beje pienas greičiau apkarsta žiemos metu. Sūrus pienas būna užtrūkinamų karvių ir laktacijos pradžioje, po išsimetimų, bei sergant tešmens uždegimu.
Dekoratyvinis triušiukas – gudrus ir mielas, dažnai juokingas ir visada gražus – dabar tampa vis populiaresniu namų augintiniu.Gerai prižiūrimi triušiukai išgyvena maždaug 5-6 metus. Dekoratyvinis triušiukas sveria nuo 1 kg iki 1,5 kg. Ausų ilgis maždaug 5 cm. Dekoratyvinių triušių galva yra ovali, žandai papūsti, ausys stačios. Akys apvalios ir gana didelės. Šių triušių kailis dažniausiai trumpas, tačiau gali būti ir ilgo plauko, priklausomai nuo veislės, minkštas bei švelnus. Dekoratyviniai arba dar kitaip vadinami nykštukiniai triušiai vieni nuo kitų skiriasi skirtingomis spalvomis. Kailiuko spalva gali būti balta, balta su juodais lopinėliais, nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos su šviesesne papilve, taip pat gali būti pilkšvai melsva.
Triušiuko narvelis turi būti kiek įmanoma erdvesnis. Mažiausias rekomenduojamas narvelio dydis - 80x50 cm, laikant du ar daugiau triušiukų narvelio dydis privalo būti 1x2m. Aukštis turėtų būti toks, kad augintinis galėtų atsistoti ant užpakalinių kojų. Narve būtina įmontuoti namelį, kad gyvūnėlis galėtų pasislėpti arba miegoti. Reikia nepamiršti, kad triušis labai mėgsta užsilipti ant savo namelio stogo, todėl narvas turi būti pakankamai aukštas. Ėdžias ir gertuvę reikia pritvirtinti prie šoninių narvelio sienų, kad būtų kuo daugiau erdvės. Narvą reikėtų pastatyti saugiame, ramiame kampe, nes triušiai mėgsta jaustis saugiai. Vasarą narvelį galima laikyti lauke, tačiau jis turi būti apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių, lietaus, skersvėjo, nes tai pavojinga triušiuko sveikatai. Žiemą nestatykite narvelio arti radiatorių.
Šiuo metu Lietuvoje triušienos paklausa vis didėja ir daugėja triušių augintojų. Triušių mėsa naudinga visiems, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms, taip pat tiems, kurie nori išvengti antsvorio. Joje gausu baltymų, mažai riebalų, beveik nėra cholesterolio. Tačiau triušių augintojai patiria didelius nuostolius dėl dažniausiai pasitaikančių triušių susirgimų t. y. hemoraginės triušių ligos (kitaip vadinamo triušių maro) ir miksomatozės. Šioms ligoms būdinga tai, kad jos greitai plinta ir apima visą bandą, dėl ko augintojai patiria didelius nuostolius. Taip pat šių ligų simptomai gali būti nebūdingi tai ligai ar panašūs į kitų susirgimų.
Miksomatozė, tai virusinė triušių liga, dažniau, pasireiškianti šiltuoju metų laiku, kai aktyvūs tampa kraujasiurbiai vabzdžiai ir ektoparazitai, kurie ir platina šios ligos sukėlėjus. Liga pasireiškia mazgelių ir didesnių mazgų susidarymu įvairiose kūno vietose, išskyromis iš akių. Atsiranda sutinimai, tose vietose oda susiraukšlėja, ausys nukamba, galva tampa panaši į liūto. Liga paprastai trunka keletą savaičių ar ilgiau, oda susidariusių mazgelių vietose išopėja, vėliau nekrotizuojasi. Patekus į triušidę šią ligą sukeliantiems virusams, pastarųjų atsikratyti labai sunku, tam gali tekti imtis kardinalių priemonių, pavyzdžiui, sunaikinti visą bandą.
Karvių melžimas yra sunkus ir atsakingas darbas. Nuo melžimo kokybės priklauso tešmens sveikumas, karvės produktyvumas ir svarbiausia pieno kokybė.Pienas yra labai vertingas, iš jo gaminami įvairūs maisto produktai. Tačiau nesilaikant karvių melžimo, melžimo įrangos ir pačių melžėjų higienos reikalavimų, pienas tampa nekokybiškas ir net pavojingas žmonių sveikatai. Nes mikroorganizmai, kurių gausu ant pačios karvės ir jos aplinkoje (ant tešmens, odos, karvidžių ore, pakratuose, melžimo įrenginiuose) patenka į pieną. Piene jie gamina nuodus, sukelia apsinuodijus ir kitus susirgimus. Todėl prieš melžimą reikia ypač kruopščiai paruošti tešmenį ir jį tinkamai prižiūrėti pamelžus.
1-2 val. prieš melžimą karvės pašeriamos, tvartas išvalomas ir pakreikiamas geros kokybės pakratais. Taip pat prieš melžimą turi būti paruošta visa reikiama įranga, ji turi būti tinkamai išplauta, išdezinfekuota. Melžėja taipogi turi būti tinkamai pasiruošusi. Prieš melžimą turi apsirengti specialiai darbui skirtais rūbais, jie visada turi būti švarūs, dėvėti prijuostę. Švariai nusiplauti rankas, darbo metu dėvėti vienkartines pirštines, kad kuo mažiau platintų mastito sukėlėjus.
Šis susirgimas yra vienas iš dažniau patelėms pasitaikančių ligų po jauniklių atvedimo. Karvėms nuovalos užsilaiko dažniau, nei kitoms žemės ūkio gyvulių patelėms.Nuovalų susilaikymo priežastys yra gana įvairios:
● Šėrimo, laikymo klaidos, mociono stoka. Vienas svarbiausių faktorių yra patelės organizmo medžiagų apykaitos būklė veršingumo, veršiavimosi metu ir po jo. Trūkstant pašaruose makro ir mikroelementų, vitaminų, nuovalų susilaikymo tikimybė didėja. Labai svarbus selenas ir vitaminas E, kurie kaip antioksidantai palaiko vitamino A lygį kepenyse. Taip pat pastebėta, kad trūkstant karotino ir jodo, galimas dažnesnis nuovalų susilaikymas. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios pasitaiko šis susirgimas – kalcio apykaitos sutrikimas. Raumenų judrumui, tonusui palaikyti šis makroelementas ypač svarbus. Taip pat yra įrodyta, kad karvėms, kurios pakankamai juda, daug laiko praleidžia lauke arba ganomos lauke ištisus metus šis susirgimas pasitaiko žymiai rečiau.
Mastitas – tešmens (pieno liaukos) uždegimas yra dažniausiai pasitaikanti melžiamų karvių liga. Dėl mastitų sumažėja pieno gamyba ir pasikeičia jo sudėtis, nepriklausomai nuo jame atsiradusių žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų pablogėja pieno dietinės ir technologinės savybės. Tešmens uždegimas atsiranda dėl žalingų išorinių ir vidinių veiksnių. Ligos priežastys labai įvairios, tačiau jas galima suskirstyti į infekcines ( patogeninių mikroorganizmų poveikis) ir neinfekcinės (aplinka, melžimo, šėrimo klaidos, traumos ir kt.).
Karvė suserga tešmens uždegimu, mikroorganizmams patekus per spenio kanalą ir pradėjus daugintus tešmens viduje. Mastitą gali sukelti daugiau kaip 140 skirtingų mikroorganizmų. Šie mikroorganizmai yra bakterijos, mikoplazmos, mielės, dumbliai ir retais atvejais – virusai. Mastitą sukeliantys patogeniniai mikroorganizmai skirstomi į dvi grupes: užkrečiamuosius ir aplinkos. Užkrečiamieji mikroorganizmai – Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae, Mycopasma spp. Šie sukėlėjai plinta per nešvarias rankas, šluostes, melžimo indus, per nešvarius melžimo įrenginius, aparatus, pirmąsias pieno čiurkšles numelžiant gyvulių stovėjimo vietose. Aplinkos mikroorganizmai – Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Streptococcus uberis – patenka per spenio kanalą iš aplinkos. Kartais mastitą sukelti gali specifinių infekcijų – tuberkuliozės, bruceliozės ir kt. sukėlėjai.
Karvių parezas, kitaip vadinamas neatsikėlimu po apsiveršiavimo, gan dažnas susirgimas. Labai svarbu atskirti dvi šios ligos formas, nes nuo to priklauso profilaktika. Tai yra taip vadinamą „tikrąjį“ ir „netikrajį“ karvių parezus. Tikrasis parezas – atšąla karvės ausys, ragai, guli pasukusi galvą link pilvo, blogai ėda, arba visai neėda, nukrinta kūno temperatūra. Pastarasis simptomas yra labai svarbus diagnozuojant šią ligą. Yra nustatyta, kad karvės kūno temperatūra pradeda kristi dar prieš apsiveršiavimą. Todėl labai svarbu pamatuoti karvės temperatūrą ir jeigu ji prieš apsiveršiavimą, ar po apsiveršiavimo yra žemesne, negu 38,5 °C, vadinasi karvė turi polinkį sirgti „tikruoju“ parezu. Norint apsaugoti karvę nuo šios parezo formos, reikėtų jau prieš apsiveršiavimą duoti karvei mineralinių papildų su optimaliu kalcio ir fosforo santykiu, kuris turėtų būti 1:1, arba 0,7:1, o likus savaitei iki apsiveršiavimo, duoti mineralinių papildų su padidintu kalcio kiekiu. Jeigu karvės turi polinkį sirgti šia liga galima likus 5 dienoms iki apsiveršiamimo suleisti kalcio preparatų į veną. Taip pat gerai padeda vitamino ADE injekcijos likus trims dienoms iki apsiveršiavimo. Tokiu atveju būtina kviesti veterinarijos gydytoją. Veterinarinėse vaistinėse galima nusipirkti ir girdomų preparatų su padidintu kalcio, ar fosforo kiekiu. Tačiau padidinti kalcio kiekį rekomenduojama tik likus savaitei iki apsiveršiavimo.
Nuotr. Ilgai nepasikeliančias karves reikėtų pakelti.
Pastebėta, kad kuo produktyvesnė ir didesnė karvių banda, tuo dažniau yra nustatoma karvių susirgimai. Dažnai apie karvės sveikatą sprendžiama iš jos elgesio, produkcijos, t. y. pieno kiekio ir svorio pakitimų. Tačiau pieno kiekis ir karvės svoris sumažėja tada, kai liga būna jau pažengusi. Labai svarbu kuo ankščiau nustatyti, kad karvė negaluoja.Nuotr. Pieno rodiklių kaita leidžia diagnozuoti ligas.Vienas iš paprastesnių karvių ligų nustatymų metodų yra pieno sudėties tyrimas. Šis tyrimas kontroliuojamose karvių bandose yra atliekamas kiekvieną mėnesį. Tiriami kiekvienos kontroliuojamos karvės pieno riebalai, baltymai, laktozė, nustatomas somatinių ląstelių skaičius, pieno urėja. Kaip šie rodikliai gali būti informatyvūs, vertinant karvės sveikatingumą?
Šiemet Lietuvą alino karšta ir drėgna vasara, kuri sudarė idealias sąlygas veistis įvairiems parazitiniams vabzdžiams. Itin daug prisiveisė gylių ir aklių. Šie vabzdžiai šiemet ne tik gerokai aktyvesni, bet ir agresyvesni, todėl masiškai puolė žmones ir gyvulius.Nuotr. Gylių lervos (inkštirai) galvijams sukelia hipodermozę.Gylių lervos (inkštirai) galvijams sukelia hipodermozę. Dėl šios ligos sumažėja sergančių gyvulių produktyvumas, pažeidžiama oda nugaros srityje ir pablogėja inkštiruotų galvijų skerdiena, dėl ko galvijų augintojai patiria didelius ekonominius nuostolius.
Suaugę vabzdžiai galvijų nekandžioja ir nesiurbia jų kraujo, nes minta inkštirų sukauptomis maisto medžiagomis. Apvaisintos patelės birželio viduryje ir liepos pradžioje būna aktyviausios, ir šiuo laikotarpiu padeda iki 800 baltų kiaušinėlių, kuriuos priklijuoja ant galvijų plaukų ir po kelių dienų žūva. Iš kiaušinėlių per 3-5 dienas išsirita lervos, kurios prasiskverbia pro odą arba plaukų folikulus migruoja į raumenis. Lapkričio mėnesį lervos patenka į stuburo kanalo audinius ir ten toliau vystosi bei žiemoja. Kovo mėnesį jos migruoja į poodinį audinį nugaros srityje, todėl po oda susiformuoja nedideli guzeliai. Tuomet lervos odoje pragraužia skylutes, pro kurias gegužės – birželio mėnesiais išlenda, nukrenta ant žemės ir išsivysto suaugę vabzdžiai.
Karvė po apsiveršiavimo kartais suserga, nes veršiavimasis yra sudėtingas etapas jos gyvenime. Daug jėgų ji atiduoda sveiko veršelio išsivystymui ir atvedimui, bei pieno gamybai. Po apsiveršiavimo karvė gali susirgti šiam laikotarpiui būdingomis ligomis. Šiame straipsnyje aptarsime vieną dažniausiai pasitaikančių tokių susirgimų.Jei jūsų karvė gerai įmitusi, duoda daug pieno, ją gausiai šeriate koncentruotaisiais ir rūgščiais (žlaugtais), baltymingais pašarais (išspaudomis), prastu silosu 2 savaitės iki veršiavimosi ir 3 savaitės po jo ji gali susirgti ketoze. Ketozė – tai baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimas, kai organizme padaugėja ketoninių medžiagų.
Skiriamos dvi ketozės formos:
Pastaruoju metu ypač didėjant melžiamų karvių produkcijai, nustatoma vis daugiau ligų, pasireiškia naujos, ankščiau retai nustatytos ligos. Svarbu pažymėti tai, kad dažniausiai karvės serga po apsiveršiavimo. Tuo metu karvei trūksta pagrindinių maisto ir mineralinių medžiagų, dažnai nusilpsta jų imunitetas. Karvių susirgimui taip pat didelės įtakos turi bandos dydis. Yra žinoma, kad kuo didesnė banda, tuo didesnė tikimybė sirgti tiek užkrečiamomis, tiek neužkrečiamomis ligomis. Nuotr. Karvė yra toks sutvėrimas, kad jeigu turi daug riebalų, tai po apsiveršiavimo ji pirmiausia įsisavina ne pašare esančias maisto medžiagas, o naudoja savo kūno riebalus. Po apsiveršiavimo karvės gali sirgti daugybe ligų, pradedant nuo tokių kaip parezė po apsiveršiavimo, ketozė, tešmens uždegimu, joms gali pasisukti skrandis ir dar daug kitų. Kaip minėjau šios ligos dažniausiai pasireiškia karvei apsiveršiavus. Ir todėl daugumos šių ligų priežastys yra panašios. Pagrindinės šių ligų priežastys yra šėrimo klaidos, maisto medžiagų trūkumas pašare, karvių įmitimas, ir kitos. Jau senai yra žinoma, kad geriau panaikinti ligos priežastį, negu vėliau jau gydyti sergantį gyvulį. Mano minėtų ligų priežasčių pašalinimas turėtų būti bendras. Todėl, kad šių ligų priežastys panašios, karvės serga daugybe ligų, tik galbūt ne visas jas matome. Pvz. karvei susirgus pareze, dažnai po to padidėja somatinių ląstelių, arba pakinta pieno kokybė. Jeigu karvei pasislinko skrandis, ji labai dažnai kartu serga ir ketoze, bendras šių ligų požymis – karvės liesėjimas po apsiveršiavimo ir dar daug kitų.
Regina iš Šakių:
