Skaitytojo nuomonė

Kamilė iš Kriūkų:

Sakyčiau, kad gal ir gerėja, bet tie amžini pokyčiai ir vadovėlių trūkumas tikrai šiek tiek vargina. Aš asmeniškai stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai – paskutiniai metai mokykloje, tai, tikiu, kad viskas bus gerai. Galiausiai ir pati planuoju studijuoti pedagogiką, gal kada galėsiu nors kiek prisidėti prie to, kad mokyklose viskas būtų paprasčiau ir geriau.  

Nojus iš Šakių:

Manau, švietimo padėtis labiau blogėja – tas nuolatinis programų kaitaliojimas ir neapgalvoti sprendimai sukelia chaosą mokymosi procese. Didžiausią nepasitenkinimą kelia nuolatinis vadovėlių trūkumus bei jaučiama neteisybė dėl kintančių vertinimo taisyklių, kurios mūsų laidai atrodo mažiau palankios nei ankstesnėms. Po mokyklos baigimo pirmiausia planuoju rinktis tarnybą Lietuvos kariuomenėje, nors ir mūsų universitetus vertinu labai gerai.

Lina iš Patašinės:

Kelia nostalgiją. Dukros jau užaugusios. Prisimenu ir Patašinės gyvenvietėje Rugsėjo 1-ąją tai iš vieno, tai iš kito kiemo pasipildavo vaikai su gėlėmis, eidavo į mokyklėlę. Dabar tuščia. Yra keletas jaunų šeimų. Aišku, ir pati prisimenu savo Rugsėjo 1-ąją 1974-aisiais. Į pirmą klasę ėjau į Barzdų mokyklą. Rankose nešėmės kardelius, astrus. Būdavo šventinės rikiuotės. Tuomet labai norėjau eiti į mokyklą.  

Virginija iš Gelgaudiškio:

Neturiu jau vaikų, kurie dar eitų į vidurinę mokyklą. Abu studijuoja, vaikai jau savarankiški. Man Rugsėjo 1-oji – graži šventė. Matai, kuomet Gelgaudiškio mieste vaikai eina į mokyklą. Toks džiaugsmas. Savo Rugsėjo 1-osios nelabai atsimenu.

Vilma iš Gelgaudiškio:

Tikrai labai. Visą parą elektros neturėjome. Namuose viskas ant elektros. Kažkaip išgyvenome. Telefonams įkrauti turėjome powerbankų. Kaiminka turėjo dujinę viryklę, tai nusinešiau, kavos užsikaičiau. Pavalgėm sumuštinių. Vaikai namo buvo grįžę, tai taip maloniai pabendravom. O dėl alternatyvių elektros šaltinių, tai galvoju: mes už elektros energiją mokame didžiulius pinigus, kodėl turime mes galvoti, o ne tas, kas tą elektrą tiekia.  

Roma iš Plynių:

Viena kaimo pusė turi elektrą, kita – ne. Dvi paras ir aš neturėjau. Man elektra būtina darbe. Namuose turiu dujinę viryklę, pakurą, malkų. Sūnus atvežė telefonui įsikrauti išorinę bateriją. Kaime dar gali kelias dienas apsieiti ir be elektros. Tik tiek, kad šaldiklyje produktai atitirpo. Jei kas, dėčiau užšaldytas uogas į puodą ir virčiau uogienę. Tos dvi dienos be elektros didelių problemų nesudarė, vakare anksčiau atsiguliau, nes nėjo televizoriaus žiūrėti.

Antanas iš Gotlybiškių:

Dangus su žeme maišėsi. Iki sekmadienio vakaro neturėjome elektros ir vandens. O svarbiausia – telefono ryšio neturime. Nei televizorių galime žiūrėti, nei paskambinti, nei mums kas paskambins. Pirmadienį atvažiavome į mobiliojo ryšio operatoriaus saloną, teiravomės, kada atstatys ryšį. Telefonus pasikrovėme mašinoje. Sodyba nuo audros nenukentėjo, tik šakų prilaužė. Šiandien jau dairomės ir generatorių įsigyti.  

Jonas iš Šėtijų:

Pajutau. Pirmadienį atvažiavau į miestą nusipirkti alyvos į generatorių. Šeštadienį likom ir be elektros, ir be vandens. Gyvenu ant Nemuno kranto: medžiai lūžo, stogas dundėjo, ūžė, bet elektros laidai atlaikė. Baisoka buvo. Atsipeikėjau ir iškart pasijungiau generatorių. Pasiruošęs aš tokioms situacijoms. Laikai neramūs. Turiu ir maisto atsargų. Telefono ryšys trūkinėja. Bėgioji iš kampo į kampą ir pasigauni ryšį. Bet sesuo, draugas priskambino. Buvę ir anksčiau audrų, uraganas Anatolijus.

Neringa iš Slavikų:

Šakių rajonas – ūkininkų kraštas. Norėtųsi daugiau savo užaugintos produkcijos perdirbtų, pavyzdžiui, iš pieno. Ar pati rinkčiausi pradėti verslą Šakių rajone? Tam reikia didelių investicijų, nelengva rasti patalpas Šakiuose. O Slavikuose – per daug nuošalu. Šakiuose mažai gyventojų, tai kažin ar esame labai patrauklūs verslui. Pačiuose Šakiuose trūksta normalios kavinės ar restorano. Todėl dažnai važiuojam į Jurbarką, Kidulius.  

Virginija iš Gelgaudiškio:

Gelgaudiškyje trūksta parduotuvių, prekybos centrų. Kokia „Norfa“, „Maxima, galėtų būti“. Mažas prekių pasirinkimas esamoje parduotuvėje. Manau, būtų kam dirbti, jei atsidarytų naujas verslas. Ir pati eičiau dirbti. Kodėl gi ne. Darbo nebijau. Daug metų gyvenau Anglijoje, ten pragyvenimo lygis geresnis. Į žmogų ten valdžia visai kitaip žiūri. Gyventi grįžau į Gelgaudiškį. Pradėti savo verslą jau nebe mano metuose.

Birutė iš Šakių:

Tokio amžiaus, kaip dabar, jau vargu ar galėčiau. Tikrai nepadaryčiau dirbtinio kvėpavimo. Darbe to nemokė. Teko matyti per televizorių, kai avarijos metu kažkas nukentėjusį traukia iš automobilio, nepagalvodami, kad geriau nejudinti. Gatvėje pamačiusi nelaimę, pulčiau skambinti 112 arba kviesčiau kitus žmones. Ne vieną kartą tekę kviesti medikus. Slaugiau ir dabar slaugau artimuosius.  

Kamilė iš Gelgaudiškio:

Mokykloje šiek tiek susipažinau su pirmosios pagalbos teikimo pagrindais, tačiau pačiai neteko suteikti tos pagalbos. Netgi kviesti greitosios, skambinti skubios pagalbos numeriu 112 nėra tekę. Žinočiau, kur skambinti, atsitikus nelaimei. Nežinau, ar kritinėje situacijoje nepasimesčiau. Manau, žmonėms trūksta žinių, mokymų, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Esu susižalojusi, tad prireikus žaizdą, be abejo, moku susitvarstyti.

Bronius iš Veršių:

Aš esu katalikas, nors bažnyčioje lankausi retai, bet tokie skandalai, kurie kartojasi ne pirmą kartą, tikrai stipriai gadina kunigų autoritetą. Nors dvasininkai ir baudžiami, bet ir toliau vis dar pasitaiko tokių baisių įvykių. Galbūt anksčiau, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, apie tai tiesiog garsiai nešnekėdavo, o dabar viskas iškyla į paviršių. Žinoma, yra ir šviesių kunigų, tačiau tie keli blogi pavyzdžiai lyg šaukštas deguto pagadina visą medaus statinę.  

Aušra iš Šakių:

Mano požiūris į visą šią situaciją – skeptiškas. Bažnyčia ir dvasininkai man niekada nebuvo didelis autoritetas, o dabar, po visų šių įvykių, apie tai net klausti nebeverta – nebeliko pasitikėjimo. Man išties kraupu dėl to, kad taip vyksta, o labiausiai gaila vaikų, jų likimų, kiek traumų pridaryta... Tačiau netikiu, kad bus sulaukta realių bausmių. Manau, kad nieko nebus ir viskas bus tiesiog užglaistyta – kaip visada.

Zita iš Vilkaviškio:

Į Šakius atvažiuoju vasarą dažniau, autobusu. Naudojuosi tualetu, esančiu autobusų stotyje. Tualetas nemokamas. Labai švaru, tvarkinga. Anksčiau buvo mokamas. Manau, užtenka viešųjų tualetų Šakiuose. Neprireikė pasinaudoti prekybos centruose ar įstaigose esančiais tualetais. Į gražėjančius Šakius visada malonu sugrįžti.  

Violeta iš Kriūkų:

Tenka naudotis viešaisiais tualetais, taip pat ir prekybos centruose. Stotyje tualetas tvarkingas, švarus. Prie turgaus – šiek tiek trūksta tvarkos. Kai aš naudojausi, ir popieriaus nebuvo, atsiradęs ir kvapas nemalonus. Dar vienas tualetas yra prie bibliotekos, juo naudojausi prieš metus, tuomet buvo tvarkingas. Visi nemokami. Manau, prie ligoninės reiktų. Esu girdėjus nusiskundimų, kad viešuoju transportu besinaudojantiems žmonėms trūksta galimybės pasinaudoti tualetu.

Irena iš Gelgaudiškio:

Taip, tenka naudotis ir gana dažnai, o ateityje teks važinėti dar daugiau. Vietinių maršrutų autobusai yra patogūs, švarūs, o grafikas man tinkamas. Dažnai tarpmiestiniu autobusu vykstu ir į Alytų – transportas šiuolaikiškas, patogus, įrengtos kondicionavimo sistemos, todėl priekaištų neturiu. Be to, senjorams taikomos nuolaidos yra didelis privalumas ir skatina dažniau rinktis viešąjį transportą.  

Erika iš Lukšių:

Viešuoju transportu nesinaudoju. Gyvenu Lukšiuose ir į darbą Šakiuose, taip pat ilgesnėms kelionėms, renkuosi automobilį – taip patogiau. Net sunku prisiminti, kada paskutinį kartą važiavau autobusu, todėl negalėčiau objektyviai vertinti nei jų būklės, nei važiavimo komforto. Esu tik girdėjusi, kad atokesnėse rajono vietovėse gyvenantys žmonės kartais skundžiasi per retais autobusų reisais.