Penktadienį Zanavykų muziejuje atidaryta Šveicarijos lietuvių bendruomenės kilnojamoji fotografijų paroda „Lietuvių Šveicarija“, kurioje įamžintas Šveicarijos lietuvių bendruomenės gyvenimas ir veikla, puoselėjant tautinį tapatumą, gimtąją kalbą ir kultūrą, taip pat – šveicariškos tradicijos ir įspūdingiausi Alpių šalies gamtovaizdžiai. Parodą pristatė ir mielai mintimis apie šalį, kurioje gyvena beveik daugiau negu gyveno Lietuvoje, dalijosi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen.

 

Paroda sumąstyta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šveicarijos lietuvių gyvenimas atvaizduojamas trijose jos dalyse: didžiausias dėmesys skirtas istorinei daliai, antroji dalis atskleidžia Šveicarijos tradicijas, trečioje dalyje – gamtovaizdžiai Šveicarijos lietuvių akimis. Iš viso parodoje eksponuojama 10-ties autorių darbai.

Savo kelionę po Lietuvą pradėjusi 2016 m. liepos 17 d., minint Pasaulio lietuvių vienybės dieną, paroda po Lietuvos miestų ir miestelių kultūros centrus, švietimo ir mokslo institucijas, muziejus ir bibliotekas keliaus per visus jubiliejinius metus. Pasak J. Caspersen, kai buvo ruošiama ši paroda, nebuvo įžiūrėta tiek jos galimybių, kiek jų atsiskleidžia dabar keliaujant, susitinkant su žmonėmis. „Mus vis drąsino, kad šitokia veikla padės tą iš pasakiško grožio paveikslėlių, sūrių ir šokoladų pažįstamą šalį priartinti prie Lietuvos“, – sako Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, ir Zanavykų muziejuje visus vaišinusi šveicarišku šokoladu.

Moteris, kuri Šveicarijoje gyvena nuo 1992-ųjų, sako, kad Šveicarija yra didinga šalis, iš kurios galime daug ko pasimokyti, bet retai tai darome. Tiesa, ji sutinka, kad priprasti gyventi Šveicarijoje nėra lengva, bet jeigu jau kažkoks sprendimas ten priimtas, vadinasi, jis reikalingas, išdiskutuotas ir tai padaryta ne be reikalo. O ir lietuvaitė ten jaučiasi ir gerai, ir laiminga. Ji pasakojo, kad niekas šioje šalyje nevyksta anksčiau ar vėliau, nei turi būti, tad, pavyzdžiui, savo laikrodžio tikslumą visada galima pasitikrinti pagal išvažiuojantį traukinį. Ji dalijosi prisiminimais, kaip suruošė nereikalingo popieriaus ryšulėlį, kad jis būtų paimtas, tačiau jis taip ir liko gulėti. Pasirodo, moteris jį perrišo ne tokia virvele... Virvele, kurios negalima perdirbti, be to, griežtai žiūrima, kad ryšulėlis nesvertų daugiau nei trys kg, nes būtent toks svoris tinkamas – mat popierių surenka vaikai. Taip pat ten didžiulė pagarba žmogui – sergančiam, silpnesniam, senam.

„Jie supranta to prasmę ir tai svarbu. Dabar jau ir aš papypinu, kai kas nors numeta cigaretę“, – juokėsi parodą pristatanti J. Caspersen, pridūrusi, kad būna ir tokių, kuriems visos tos taisyklės pabosta, tad jie mielai renkasi laisvesnio požiūrio šalį.

Moteris sako, kad kiekvienas šveicaras yra pusė policininko, mat jie patys noriai palaiko savo tvarką ir ją puoselėja. J. Caspersen tai žavi, kelia pasitikėjimą.

Pristatydama parodą ji su vidiniu užsidegimu pasakojo apie Šveicarijoje puoselėjamas lietuvių tradicijas, bendruomenės gyvenimą, kultūrą ir linkėjo, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau Šveicarijos.

„Draugo“ inf.