Sabina Daukantaitė – populiaraus tinklaraščio „7 taškai“ autorė, septynių vaikų mama, kūrybinės agentūros vadovė, 2016 metais išrinkta veikliausia Lietuvos moterimi, šeštadienį Šakių viešojoje bibliotekoje pristatė savo terapinį romaną „Vandeninės moterys“, kurio pirmasis tiražas tiesiog tirpte ištirpo. Be to, Šakiai – pirmoji vieta, kur ji pristatė savo pirmąją knygą – „aštuntąjį savo vaiką“.

Debiutinės knygos autorė sako, kad vieniems tai pasirodys knyga apie pažįstamus žmones ir viename vingyje susipynusius jų likimus. Kiti sakys, kad tai knyga apie kūrybiškumą, savęs paieškas, kompromisą tarp motinystės ir saviraiškos. Treti nutars, kad tai knyga apie meilę, jausmų gylį ir trapią laimės akimirką. Pačiai S. Daukantaitei tai knyga apie gyvenimą. O tokios ji neparašytų, jei pati nebūtų iki kaklo įsibridusi į kunkuliuojančias gyvenimo sroves. Tiesa, ji šio sumanymo ėmėsi ne pati, nes dirba kūrybinį darbą ir saviraiškos stygiaus nejaučia, bet tai padaryti pasiūlė leidykla, teigiamai įvertinusi moters rašomą tinklaraštį. Žinoma, pripažįsta veikli moteris, buvo svarstymų, ar jis spės, kada tai darys, siūlė leidyklai kitokius variantus. Vėliau svarstė, gal neteisingai save įsivertinusi...

„Man užtenka pasėti grūdą mano smegenyse ir jis pradeda dygti. Turbūt tai derlinga žemė. Tada aš jau negaliu tos idėjos atsisakyti“, – pradžią prisiminė S. Daukantaitė, patikslinusi, kad visgi tai buvo sunkus darbas.

Knygą ji dėliojo mintyse, piešė popieriaus lape, savyje istoriją nešioti sekėsi sunkiau ir sunkiau, o paskui parašė per dvi savaites...

„Bet tam, kad aš ją parašyčiau, man reikėjo iki tol gyvenimą nugyventi. Tam, kad parašyčiau, savyje reikėjo ją nešiotis devynis mėnesius – toks kūrybos laikas, tad juokiuosi, kad tai mano aštuntas kūdikis“, – pripažįsta „Vandeninių moterų“ autorė.
Ar parašius knygą ir išsiuntus rankraštį užliejo euforija? S. Daukantaitė sako, jog ne. Atsitiko priešingai.

„Buvau tarsi kūrybiniame transe, tarsi pogimdyvinėje depresijoje. Kokį mėnesį kankinausi, nors turėjau darbų savo agentūroje“, – prisimena norėjusi knygą susigrąžinti, kai kurias vietas perrašyti, patobulinti. Jei nebūtų sutarties, ko gero, ir dabar dar perrašinėtų ir taisytų, bet galiausiai suprato, kad tobulėjimą stabdo būtent perfekcionizmas.

Tada atsitiktinai, padedama knygos dailininkės, ji ėmėsi dailės terapijos – moterys vaikiškoje vonelėje mirkė 100 akvarelinio popieriaus lapų, liejo akvarelę, kuri galiausiai subyrėjo į 2500 akvarelės dalelių – taip gimė kiekvienoje knygoje įdėti skirtukai.

„Tada ištaškiau visą savo nerimą, norą būti tobula, kad tas tekstas būtų geriausias. Išsigydžiau savo pogimdyvinę depresiją“, – apie dailės terapiją kalbėjo knygos autorė.

Pirmasis knygos tiražas buvo parduotas per nepilnus tris mėnesius, buvo ruošiamas antrasis ir šiam knygos skirtukus jau tapė grupelė moterų, sutikusių „pasiterapinti“ ir prisidėti prie skirtukų gamybos. Autorė sako, kad tas susibūrimas ir bendra veikla buvo neeilinė moterų bendrystės išraiška. O būtent apie moterišką bendrystę ir yra „Vandeninės moterys“.

Tačiau išskirtinė ši knyga ne tik dėl joje randamų skirtukų, ne tik dėl to, kad ją rekomenduoja paskaityti ir bent vienam vyrui, bet ir jos žanras – terapinis romanas – naujas. S. Daukantaitė sako, kad net „pagūglinusi“ nerado apibrėžimo, kas konkrečiai tai yra, tačiau su leidyklos palaikymu pasiryžo jį pavadinti būtent terapiniu romanu. Ir ji turi atsakymą, kodėl – nes norėjo moterims pasiūlyti pasižiūrėti į gyvenimą platesniame kontekste. Galbūt tai, kaip sako ji, dėl ko tu verki šiandien, ryt bus visai nesvarbu ir tai nebus verta nei nemigo naktų, nei ašarų. Be to, ji tik vėliau atradusi dar vieną gyvenimo atradimą – skaitytojų komentarus, kurių sulaukia itin daug ir kurie yra didžiulė paskata. Tad pirmąją savo knygą išleidusi ir „aštuntą vaiką“ pagimdžiusi moteris sako, kad gali būti ir devintasis. Tuo labiau, kad vis dažniau pagalvoja, kaip galėtų klostytis pagrindinių knygos herojų likimai. O kaip yra su tuo pasėtu grūdu galvoje, ji jau prasitarė susitikimo pradžioje... Be to, kūrybinė šizofrenija, kaip įvardija moteris, galimybė atitolti nuo realybės ir gyventi savo istorijoje – ne tik kančia, bet ir didžiulis, sunkiai su kokiu nors kitu jausmu palyginamas malonumas.

Žinoma, kaip sako ji, ko gero, knygos nebūtų, jei nebūtų jos septynių vaikų, jei ji gyvenime nebūtų išgyvenusi tam tikrų krizių, kurios tik sustiprino. Kaip bebūtų, būtent įvairovė – vienas didžiausių S. Daukantaitės malonumų. Parašiusi knygą ji sako įsitikinusi, kad sunkumų nereikia bijoti, nes galbūt yra priešingai – būtent tai, kas jums atrodo sunkumai, labiausiai jums ir padeda.