Devyniasdešimt pirmus metus skaičiuojanti šakietė Juzefa Lazdauskienė šviesiu protu, gitaros skambesiu ir dainomis nepaliauja stebinti ir džiuginti namiškių bei pažįstamų.

Atminimai – kaip iš rašto

J. Lazdauskienė gražios senatvės metus leidžia Šakiuose, dukros Jūratės sodyboje. Užsukus į namus, senjorė pakviečia išgerti arbatos, vaišina obuolių sūriu, po puodeliais dėlioja pačios nertas servetėles, į rankas ima nuotraukų albumą ir pasineria į prisiminimus. Pirmiausiai paima šviesios atminties vyro Juozapo nuotrauką, pasakoja, kad su juo susipažino Stakiuose (Jurbarko r.). Juozapas buvo puikus siuvėjas, siuvo kunigams sutanas, merginoms sukneles, vyrams kailinius ir kepures. Apie 1951 m. iš Jurbarko r. jie persikėlė gyventi į Šakius.

„Vyras pardavė keturis kostiumus, aš šliūbinę suknelę ir batukus. Viską išpardavėm, dėjom pinigus, kad nusipirktume Striūpuose ūkelę“, – pasakojo Juzefa.

Susilaukus trijų dukrų, Juzefa vyrui vis užsimindavo, kad vietos šeimynai mažai, reikia naują namą statyti. Tuomet Juzefa pasiskolina iš brolių pinigų plytoms, cementui ir abu pradeda statyti naujus namus, kuriuose užaugino penkis vaikus. Vertėsi Lazdauskai, kaip išmanė: Juzefa pradėjo namuose moterims daryti cheminį sušukavimą, vienas toks sušukavimas kainuodavo tris rublius, įrankius dar iki šiol išsaugojo. Beveik 22-ejus metus kepė svočios pyragus – karvojus. Vėliau namus Striūpuose pardavė, gyvenimas Juzefą su vyru nuvedė į Kėdainius, prieš keliolika metų sugrąžino į Šakius.

Lydėjo tikėjimas

Paklausta, kaip tokio garbaus amžiaus sulaukė, Juzefa nė negalvojusi atsako: „Jei žmogus blogos nuotaikos, nesijaučia mylimas ir reikalingas... tai jo amžius neilgas... Susilaukei vaikų, reikia juos mylėti. Vyras mano geras buvo, provotis nereikėjo... o jei vyrui nepatikdavo kas, aš tiktai gitariukę į rankas...“ Juzefa be veiklos – nėrimo, darželio ravėjimo – negali būti.

Ponia Juzefa 65-erius metus giedojo Stakių ir Šakių bažnyčių choruose. Religingai auklėjo ir savo vaikus, kuriuos mokė meilės Dievui, Tėvynei ir artimui. Juzefa prisimena, kuomet tarybiniais laikais sekdavo jų šeimą, einančią į bažnyčią, kuomet jos vienas vaikas parašęs mokykloje, kad „aš esu katalikas ir privalau kataliko pareigas atlikti“, mokytoja iš jo pasišaipė. Neryšėjo pionieriško kaklaraiščio ir jos dukra Jūratė. Juzefa vaikams sakydavo, kad šie geriau poterėlį sukalbėtų už mokytojus... Vyras Juozapas per karą kareiviškoje kepurėje buvo įsisiuvęs Marijos medalikėlį ir tikėjo, kad šis jį saugojo.

Gitara ir nėriniai – prie lovos

Juzefa iki šiol iš rankų nepaleidžia gitaros, ši ketvirta, kurią įsigijo prieš maždaug pusšimtį metų, anot jos, – kitos jau sugrotos. Pašnekovė sako, kad groti pradėjo būdama vos dešimties metų, o mokyklos scenoje vaidindavo nuo pirmos klasės. Teiraujamės, iš kur potraukis muzikai.

„Brolis buvo vargonininkas, aštuoniese augom ir visi klausas turėjom. Mano dukra Jūratė taip pat yra scenos žmogus, dukra Sigita groja smuiku“, – pasakoja Juzefa.

Dar gana mikliai bėgioja gitaros stygomis Juzefos pirštai, iš lūpų pasigirsta mėgstamiausios dainos žodžiai: „ Ant melsvo ežero bangų/ laivelis supos be irklų,/ o tu sėdėjai prie manęs/ ir skynei vandens lelijas.“ Iškalbingumo Juzefai galima tik pavydėti, ji dar priduria, kad daug dainų, eilėraščių prisimena ir paseka pasakėčią apie kiškį ir jo uodegą. Jaukus Juzefos kambarys išpuoštas jos nertais nėriniais, megztomis Trispalvėmis.

Gyventi gerai

Dabar, pasak Juzefos, gyventi gerai, jai nieko netrūksta ir pensijos, sako, gana: „Tik kad ta valdžia taip dažnai nesikeistų...“

Vėl nugrimzta į prisiminimus, pergyventą karą.

„Per karą kentėm badą, užėjo vokiečiai, kiaulę pykšt, mėsą pasiėmė... Tėtis maistą kavodavo. Sudėdavo į kuparą ir užkasdavo kluone. Teko mums gyventi ir miške, nes iš savo sodybos Stakiuose buvom išvaryti. Kai grįžom į sodybą, tėtis sakydavo – neikit į ją, meskit pirma akmenis, gal užminuota“, – prisimena Juzefa ir priduria, kad tuomet giminės ją vadinosi palikti tėviškę ir bėgti į Vokietiją, tačiau jai gaila buvo palikti mylimojo Juozapo.

Šiandien J. Lazdauskienė sako, kad myli Lietuvą, nepaprastas Lietuvos patriotas buvo ir vyras Juozapas, kuris Anapilin iškeliavo prieš šešerius metus. Atėjus nepriklausomybei, kartu su vyru tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Šakių skyriaus nariais.

Juzefa šiandien sveikata nesiskundžia, neseniai pas anūkę Panevėžyje atšventė 90-metį, šiandien ją supa penkių vaikų, 20 anūkų, bei 13 proanūkių šiluma.