Jau keletą metų iš eilės prieš didžiąsias metų šventes rajono bendruomenė sulaukia kalėdinės dovanos nuo Šakių kultūros centro šokio teatro vadovės Lauros Saunorienės, Šakių „Varpo“ dramos studijos vadovės Vilijos Meškaitienės bei Šakių cirko mokyklos vadovų Itanos ir Raimondo Januševičių. Ne išimtis ir šie metai – jie pristatė visai šeimai skirtą muzikinį spektaklį „Miegančioji gražuolė“.

Jei praėjusiais metais žiūrovai scenoje išvydo šiuolaikinę gerai žinomos „Sniego karalienės“ istoriją apie Gerdos ir Kajaus draugystę, kurios joks ledas neįstengė atšaldyti, tai šiemet kūrybinga komanda visus nustebino šiek tiek kitokia „Miegančiosios gražuolės“ versija ir priminė, kad reikia vieniems kitus mylėti, nepamiršti pačių artimiausių žmonių, skirti jiems laiko.

Pasak L. Saunorienės, kai rodė „Sniego karalienę“, jau žinojo, kad kita pasaka bus „Miegančioji gražuolė“, o kad ji skirtųsi nuo pernykštės, šįkart buvo sukurtas pusiau nebylus klasikinės pasakos variantas, kur buvo daugiau šokio ir cirko pasirodymų.

„Kai pamačiau naujai įsigytą cirko mokyklos burbulą, iš karto pagalvojau, kad tai gali būti Miegančiosios Gražuolės lova. Ir tada nereikės tikros lovos statyti scenoje. Automatiškai paaiškėja, kas galėtų vaidinti pagrindinę veikėją, nes vienintelė cirko artistė Agnė Palubinskaitė žino, ką tame burbule daryti. Jei Miegančiąja Gražuole paskirtume kokią dramos studijos aktorę, tai jai reikėtų keletą metų mokytis. Tačiau Agnė negali tekstų sakyt, ji ne aktorė, o princas – profesionalus akrobatas Anatolijus Nikolajevas – yra rusakalbis, todėl ir kilo mintis padaryti įgarsinimą“, – atviravo šokio teatro vadovė, džiaugdamasi, kad šiame spektaklyje dalyvavo ir buvęs cirko mokyklos auklėtinis Juras Pratusevičius, pasirodęs su cirko artistais – pudeliais.

Iš tiesų scenoje sukurta pasaka buvo visiškai originalus muzikinis kūrinys, kuriame vaidino 85 atlikėjai, tarp kurių ir pačios mažiausios šokėjos nuo ketverių iki šešerių metų. Jos pasirodė natūraliausiai, nes jų emocijos buvo tikros, nesuvaidintos. Tai artisčių kategorija, kurioms, L. Saunorienės teigimu, scenoje daug kas leidžiama – „jos gali būti ne sinchrone, tačiau vis tiek atrodys labai gražiai, o ta, kuri suksis į kitą pusę, iš viso bus pati gražiausia“.

„Todėl per daug niekada nestresuoju, jei jos kažką ne taip padaro. Čia yra vaikai“, – prisipažino šokio teatro vadovė.

Pasak jos, prie spektaklio dirbo visa komanda: apšvietimą sugalvojo Erikas Kasparaitis, įgarsinimą sukūrė Jevgenijus Rutkauskas, kostiumus atlikėjams pasiuvo profesionali siuvėja Rita Rimkevičienė, įgyvendinanti net pačias keisčiausias Lauros idėjas. Šiemet buvo nuspręsta rinktis baltą, juodą ir raudoną koloritą, su kuriuo, pasak L. Saunorienės, „gali pasižaist nuvykus į audinių parduotuvę“.

„Raudona – niekada neprašausi Kalėdoms, tačiau ji akies nerėžia. Senelis irgi atsiranda tik spektaklio pabaigoje, todėl neprisirišama prie švenčių ir tą patį spektaklį galima vaidinti kitais metais“, – pabrėžė spektaklio režisierė, prisiminusi, kad „Alisos Kalėdų šalyje“ scenarijų vėliau teko perdarinėti.

Beje, reikia pasidžiaugti, kad prie spektaklio šiemet prisidėjo ir Šakių gimnazistai. Jų mintys buvo panaudotos kuriant spektaklį. Taip atsirado miško scena, personažas Laikas. Mat per teatro pamoką jie buvo gavę užduotį – pagal šitą pasaką parašyti scenarijų.

Prisiminus šių dienų problemą – žmonių susvetimėjimą – kūrinyje buvo nuolat primenamos amžinosios vertybės –  meilė artimui, laiko skyrimas savo šeimai, raginimas nepamiršti paskambinti seneliams, pasiųsti oro bučinį mylimiems žmonėms, suvokti, kad didesnė laimė yra ne dovana po eglute, o mama ir tėtis, kuriems gali pasakyti, kad juos myli.

Kalbėdami apie meilę, spektaklio kūrėjai nepamiršo ir patys ja pasidalinti – dovanojo po nemokamą pakvietimą Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro auklėtiniams, Šakių globos namų seneliams, Šakių sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos nariams.