Štai ir apsisuko metų ratas, o Lekėčiams  jie buvo intensyvūs, kupini kultūros įvykių ir renginių, iššūkių ir didelių darbų metai. Lekėčiai 2020 m. buvo paskelbti Lietuvos mažąja kultūros sostine. Prabėgusių kultūros metų įspūdžiais dalijasi, svarbiausius renginius apžvelgia projekto koordinatorė, režisierė, Lekėčių bendruomenės moterų klubo vadovė Vaida Brazaitienė.

Prieš metus, vasario pradžioje, Lekėčių mokykloje-daugiafunkciame centre buvo surengtas įspūdingas visus metus truksiančio renginių ciklo atidarymo renginys. Apsisuko metų ratas, tačiau  planuotas šią savaitę Mažosios kultūros sostinės uždarymo šventinis padėkos vakaras dėl karantino draudimų nevyko. Pasak V. Brazaitienės, kol kas lekėtiškiai socialiniuose tinkluose pasidalino visų Mažosios kultūros sostinės metų renginių pristatymu, nuotraukomis, vardiniu sąrašu visų renginių rėmėjų, taip pat įvardijo bendruomenės žmones, sudarydami sąrašą žmonių, prisidėjusių prie Mažosios kultūros sostinės metų.

„Sąraše puikuojasi net 156 pavardės. Tai tikrai nemažas skaičius mūsų seniūnijos žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie Mažosios kultūros sostinės metų įgyvendinimo. Tai ir meno mėgėjų kolektyvų nariai bei jų vadovai, vietos organizacijų vadovai, verslininkai ir visi aktyvūs bendruomenės nariai, kurie prisidėjo organizaciniais gabumais, talkomis, fiziniu darbu, savanoryste“, – pasakoja V. Brazaitienė.

Lekėtiškiai, dėliodami renginių planą ir siekdami įrodyti, kad tikrai verti Mažosios kultūros sostinės vardo, užsibrėžė pristatyti Lekėčius ir čia vykdomas kultūrines, turistines iniciatyvas, meno mėgėjų kolektyvus. Stengėsi, kad renginiuose būtų kuo daugiau profesionalaus meno sklaidos, kad vietos žmonės ir visi svečiai turėtų galimybę gauti kuo daugiau gilių, vertingų meninių įspūdžių. Todėl buvo surengti keturi klasikinės muzikos atlikėjų koncertai, pučiamųjų instrumentų virtuozo Sauliaus Petreikio koncertas, kraštiečio Jono Daniliausko, vieno iš garsiausių Lietuvos dailininkų, tapybos darbų paroda, Lietuvos rašytojų sąjungos narių literatūriniai skaitymai, jau nekalbant apie plačią, profesionalaus meno atlikėjų programą „Mėlynių festivalyje“.

Teiraujamės, ar  pavyko visus užsibrėžtas veiklas įgyvendinti. Ar dėl pandemijos neteko keisti suplanuotų renginių datų?

Pasak V. Brazaitienės, po Mažosios kultūros sostinės vėliava buvo suplanuoti 32 renginiai ir visus juos pavyko suorganizuoti, išskyrus Padėkos šventę, kuri neįvyko ne dėl jų kaltės. Organizatoriams teko keletą renginių perkelti į vėlesnes datas. Renginiai vyko įvairiose erdvėse – ir miestelio skveruose, ir lankytinuose objektuose. Lekėčiuose nušurmuliavo tikrai daug įdomių renginių, tarp kurių „Inkilų kalimo šventė“, „Skambantis skveras“, jau minėtas „Mėlynių festivalis“, du renginių ciklai – „Šv. Kazimiero keturdienis“ ir „Atrask Lekėčius“.

Be abejo, „Mėlynių festivalis“ pareikalavo iš organizatorių nemenkų iššūkių. Pasak V. Brazaitienės, didžiausias iššūkis buvo tuo metu galiojantys lankytojų skaičiaus apribojimai.

„Turėjome užtikrinti, kad nebus lankytojų, žiūrovų daugiau nei leistina, o kadangi festivalį organizuojame atviroje erdvėje – stadione, tai turėjome nemažą iššūkį visą teritoriją aptverti STOP juosta, įsigyti žymėjimo apyrankių, samdyti daugiau apsaugos darbuotojų, kurie užsegdami apyrankes tikrintų, kad neįeitų daugiau žmonių. Žinoma, išlaidos apsaugai išaugo, bet reklamai, viešinimui galėjome sumažinti, nes, kaip paradoksalu bebūtų, nenorėjome per daug atvykstančių svečių. Viskas pavyko puikiai, oras buvo puikus, žmonių ne per daug ir ne per mažai, atsiliepimai visų kuo geriausi“, – renginio organizavimo užkulisiais dalijasi pašnekovė.

Įdomu, ką naujo lankytojai sužinojo renginių cikle „Atrask Lekėčius“. Pasak V. Brazaitienės, šis renginių ciklas buvo skirtas pristatyti konkretiems, Lekėčiuose aktyviai veikiantiems objektams: Ginto Čekausko etnografijos muziejui, Paliekio dvarui, kulinarinio paveldo namams, Lekėčių mokyklai-daugiafunkciam centrui.

„Šiuose renginiuose pristatėme meno kolektyvus, kultūrines organizacijas ir objektus, tradicines veiklas, populiarinome mūsų krašto produktus, paveldą. Vietoje vykdydami praktines edukacines veiklas, skatinome kaimo žmonių aktyvumą, verslumą, supažindinome su galimybe kurti unikalius, ekologiškus rankų darbo gaminius, kūrėme neabejotiną pridėtinę vertę. Į šių renginių ciklą aktyviai  įsitraukė ne tik vietos gyventojai – vaikai, jaunimas, senjorai, bet ir svečiai iš kitų rajono bendruomenių bei visos Lietuvos. Renginių ciklas tikrai sulaukė be galo didelio susidomėjimo ir lankytojus vos talpinome visuose objektuose“, – pasakoja V. Brazaitienė.

Nudundėjo Mažosios kultūros sostinės traukinys, kokia viso to išliekamoji vertė?  Anot pašnekovės, jau pats faktas, kad Lekėčiams buvo suteiktas Lietuvos Mažosios kultūros sostinės vardas savaime turi išliekamąją vertę ir dabarties lekėtiškiams, ir ateityje gyvensiantiems.

„Visos renginių nuotraukos, skelbimai, programos pačios už save kalba internetinėse platybėse. O jei kalbant apie realiai likusius, apčiuopiamus rezultatus, tai irgi galime pasidžiaugti, kad nemažai jų sukūrėme: skulptūrinė kompozicija „Lekėčiai – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2020“, „Inkilų medis“, „Lauko bibliotekėlė“, „Varinis sodas“, „Lauko fotografijų alėja“, „Lekėčių  kalendorius“, sukurtas renginių lankstinukas, lankstinukas-registras apie įžymius žmones, palaidotus Lekėčių kapinėse...“ – vardija pašnekovė.

Ar Mažosios kultūros sostinės titulas sustiprino Lekėčių bendruomenę?

„Manau, kad visi geri dalykai palieka reikšmingus teigiamus pokyčius žmonių mintyse ir gyvenimuose. Lekėtiškių bendruomeniškumui sustiprinti šie Mažosios kultūros sostinės metai tikrai turėjo didelę įtaką. Visa bendruomenė aktyviai ir sutelktai dalyvavo projekto įgyvendinime. Esu be galo visiems dėkinga, buvo daug gražių iniciatyvų iš pačių žmonių, kurie geranoriškai prisidėjo ir finansiškai, ir kūrybiškai, ir savanoryste, darbais, be galo maloniai nustebindami. Kiek į ką kreipiausi, niekada nesulaukiau neigiamo atsako nei iš vieno žmogaus ar organizacijos. Labai džiaugiuosi ir vertinu tokį mūsų visų susitelkimą, kuris, manau, tikrai išliks ir toliau“, – įsitikinusi V. Brazaitienė.

O pasiteiravus, ar pati V. Brazaitienė imtųsi koordinuoti panašų projektą, patikino, kad visas jos gyvenimas iš to ir susideda, gal tik darbai „mažesnių maštabų“.

„Prabėgę Mažosios kultūros sostinės metai Lekėčiuose buvo tikrai puikūs, nors ir apsunkinti pandemijos, bet pilni kultūros, kūrybos ir žmonių geranoriškumo. Na, o Lekėčiai ir šiemet neabejotinai skambės ne mažiau garsiai, nes švęsime 515 metų jubiliejų“, – pokalbį užbaigė V. Brazaitienė.