Tokių kapinių, kur palaidoti vokiečių tautos žmonės, rajone yra ne vienerios, jas negailestingai naikina laikas. L. Poškevičiūtės nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Jau čia pat ir Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena, lankysime ir tvarkysime savo artimųjų kapus, papuošime juos gėlėmis, uždegsime žvakutes. Zanavykijos žemėje yra 27 veikiančios ir 155 neveikiančios kapinės, kuriomis, ačiū jiems, vis dar rūpinasi seniūnijų bei kultūros darbuotojai, bendruomeniečiai. Šį kartą pažvelkime į kapines – istoriškai ir ne tik.
Marijavitų kapinės
Sirvydų kaimą (Lekėčių sen.) šiandien žymi tik paminklinis akmuo, pastatytas prieš dvejus metus čia gyvenusių žmonių iniciatyva. Šis kaimas pats neišnyko, o statant kiaulininkystės kompleksą visi kaimo gyventojai buvo priverstinai iškeldinti. Nedaugelis žino, kad Sirvydų kaime išliko nedidelės marijavitų kapinės. Tai vienintelis išlikęs šios nedidelės, bet labai gyvybingos bendruomenės atminimo ženklas Lietuvoje.
Tarpukariu Lietuvos marijavitų, dar vadinamų Marijos sekėjais, bendruomenė turėjo kelis šimtus narių, dvi parapijas Kriūkuose ir Kaune, savo bažnyčią. Daugiausiai marijavitai veikė Užnemunėje. Jų veiklos centru tapo Kriūkai. Šiame krašte marijavitų tikėjimą skleidė Antanas Tulaba – vienas iš dviejų lietuvių kunigų, atskirtų nuo bažnyčios. Lietuvai tapus nepriklausoma, 1920 m. marijavitai Klangių kaimelyje, netoli Kriūkų, pasistatė medinę bažnyčią. Kriūkų marijavitų bendruomenei 1926 m. save priskyrė 55 tikintieji. Kitoks marijavitų požiūris į religinius klausimus – kunigai galėjo turėti šeimas, o į kunigystę šventinamos buvo ir moterys. Tai lėmė, kad marijavitų gyvenimas Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, kur marijavitų istorija ir prasidėjo, nebuvo lengvas – juos persekiojo. Todėl nuo 1933 m. bendruomenė pradėjo nykti. Antrasis pasaulinis karas ir SSRS okupacija tapo lemtingu smūgiu Lietuvos marijavitams, 1956 m. bažnyčią Kriūkuose sovietinė valdžia uždarė, religinė bendruomenė nustojo gyvavusi. Uždarytoje bažnyčioje kurį laiką veikė kaimo klubas, kur vyko jaunimo šokiai, taip pat čia veikė vietinio kolūkio kontora. Namą pagal čia kunigavusį kunigą vadino Tulabyne. Vėliau pastatas ėmė nykti, 2005 m. buvo nugriautas. Tiesa, marijavitų kapas yra išlikęs ir Kidulių civilinėse kapinėse.
Atvažiavus į Sirvydų kaimą, marijavitų kapines surasti išties nelengva, bet dviračiu minantis į Pieščių kaimą (Kriūkų sen.) žmogus, prisistatęs Sigitu Dabašinsku, sutiko pagelbėti. Privažiavus Žiegždrio upelį boluoja ūkininko laukai, viduryje jų – medžių gojelis. Visgi tenka skambinti Lekėčių bendruomenės moterų klubo pirmininkei Vaidai Brazaitienei, kuri su iniciatyviais bendruomeniečiais šias kapines kasmet prieš Vėlines tvarko, ir pasitikslinti, ar teisinga kryptimi einame. Iki kapinių žingsniuojam per laukus, iš tolo matosi pasvirę vos pora paminklų, teritorijoje tik keli išlikę antkapiai. Bet džiugina, kad kapinėse neseniai nupjauta žolė, iškirsti krūmai. Belieka uždegti žvakeles. Šiomis bei dar keliomis senosiomis kaimų kapinėmis pasirūpina Lekėčių seniūnija, jos seniūnas Ričardas Krikštolaitis sako, kad seniūnijoje yra 13 senųjų kaimų kapinaičių, dauguma jų seniūnija stengiasi bent du kartus per metus aptvarkyti.
„Tvarkom Jančių, Kašelių, kurios užima apie pusę hektaro, taip pat Pavilkijo bei kitų kaimų kapinaites. Dar mano svajonė yra kaimų kapinaites paženklinti, kad būtų užrašytas pavadinimas, pasidomėti, gal koks šviesuolis jose palaidotas“, – sakė seniūnas.
Vokiečių karių kapinės
Tik trijose rajono vietose – Jokūbonių kaime (Kriūkų sen.), Girėnuose (Šakių sen.) ir Sintautuose yra vokiečių karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, kapinės. Kaip patikino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė Inga Navlickienė, Jokūbonyse kapinės buvo atnaujintos 2017 m. VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnybos“ iniciatyva. Šios kapinės yra tik pasukus už krašte gerai žinomo ūkininko Martyno Laukaičio ūkio, prie pat kelio. Gražiai tvorele aptvertose kapinaitėse keliasdešimt betoninių kryželių. Ant daugumos kryželių nurodyta žuvusiųjų vardai ir pavardės, žuvimo data, priklausomybė daliniui, karinis laipsnis.
Po publikacijos „Drauge“ Šakių seniūnija sutvarkė ir Girėnų kaime esančias vokiečių karių kapinaites.
„Kreipėmės, kad ir Sintautuose būtų sutvarkytos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, bet mums atsakė, kad vokiškuose žemėlapiuose jų nėra pažymėta“, – pasakojo I. Navlickienė.
Beje, vokiečių kilmės civilinių žmonių kapinių galima rasti ne vienoje seniūnijoje. Atvykus į Plokščius, pasitinka šio krašto gidė, istorikė Gražina Kazarian.
„Karkazų kaime yra vietinių vokiečių civilių kapinės ir čia laidota iki 1941-ųjų metų. Juos vadindavo prūsais, tai žmonės ir vadina prūskapinėmis“, – pasakojo G. Kazarian.
Kaimų kapinaitės
Rajone yra daugiau nei 100 senųjų kaimų kapinių. Kasmet jos daugumoje seniūnijų nors šiek tiek tvarkomos.
Plokštietė G. Kazarian palydi iki Stulgių piliakalnio, greta jo – Stulgių kaimo kapinaitės. Čia stovi 2007 m. Plokščių seniūnijos iniciatyva skulptoriaus Andriaus Bieliuko išdrožtas kryžius. Vieta įspūdinga, užlipus į kalną, pasidengusį slidžiais medžių lapais, pirmiausiai atsiveria Nemuno upė. Deja, kapus žymi tik kryžius, nei menkiausio antkapio žymės, uždegta mūsų žvakelė taip pat vienintelė. Greičiausiai čia jau seniausiai nebūta žmogaus kojos.
„Kaimo kapinės visada turėjo būti atskirtos kalnu, vandens telkiniu. Kadangi šalia yra piliakalnis, manau, kad čia buvo laidojama ir nuo pagonybės laikų. Pasakojama, kad Stulgių kapinaitėse maždaug 1972 m. buvo palaidota Nemuno upės išplukdyta skenduolė“, – pasakojo G. Kazarian.
Kiekvienos lankytos ar niekieno nelankomos kapinės turi savo gilią istoriją, deja, kasdien grimztančią užmarštin.
Tarpukariu Lietuvos marijavitų, dar vadinamų Marijos sekėjais, bendruomenė turėjo kelis šimtus narių, dvi parapijas Kriūkuose ir Kaune, savo bažnyčią. Daugiausiai marijavitai veikė Užnemunėje. Jų veiklos centru tapo Kriūkai. Šiame krašte marijavitų tikėjimą skleidė Antanas Tulaba – vienas iš dviejų lietuvių kunigų, atskirtų nuo bažnyčios. Lietuvai tapus nepriklausoma, 1920 m. marijavitai Klangių kaimelyje, netoli Kriūkų, pasistatė medinę bažnyčią. Kriūkų marijavitų bendruomenei 1926 m. save priskyrė 55 tikintieji. Kitoks marijavitų požiūris į religinius klausimus – kunigai galėjo turėti šeimas, o į kunigystę šventinamos buvo ir moterys. Tai lėmė, kad marijavitų gyvenimas Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, kur marijavitų istorija ir prasidėjo, nebuvo lengvas – juos persekiojo. Todėl nuo 1933 m. bendruomenė pradėjo nykti. Antrasis pasaulinis karas ir SSRS okupacija tapo lemtingu smūgiu Lietuvos marijavitams, 1956 m. bažnyčią Kriūkuose sovietinė valdžia uždarė, religinė bendruomenė nustojo gyvavusi. Uždarytoje bažnyčioje kurį laiką veikė kaimo klubas, kur vyko jaunimo šokiai, taip pat čia veikė vietinio kolūkio kontora. Namą pagal čia kunigavusį kunigą vadino Tulabyne. Vėliau pastatas ėmė nykti, 2005 m. buvo nugriautas. Tiesa, marijavitų kapas yra išlikęs ir Kidulių civilinėse kapinėse.
Atvažiavus į Sirvydų kaimą, marijavitų kapines surasti išties nelengva, bet dviračiu minantis į Pieščių kaimą (Kriūkų sen.) žmogus, prisistatęs Sigitu Dabašinsku, sutiko pagelbėti. Privažiavus Žiegždrio upelį boluoja ūkininko laukai, viduryje jų – medžių gojelis. Visgi tenka skambinti Lekėčių bendruomenės moterų klubo pirmininkei Vaidai Brazaitienei, kuri su iniciatyviais bendruomeniečiais šias kapines kasmet prieš Vėlines tvarko, ir pasitikslinti, ar teisinga kryptimi einame. Iki kapinių žingsniuojam per laukus, iš tolo matosi pasvirę vos pora paminklų, teritorijoje tik keli išlikę antkapiai. Bet džiugina, kad kapinėse neseniai nupjauta žolė, iškirsti krūmai. Belieka uždegti žvakeles. Šiomis bei dar keliomis senosiomis kaimų kapinėmis pasirūpina Lekėčių seniūnija, jos seniūnas Ričardas Krikštolaitis sako, kad seniūnijoje yra 13 senųjų kaimų kapinaičių, dauguma jų seniūnija stengiasi bent du kartus per metus aptvarkyti.
„Tvarkom Jančių, Kašelių, kurios užima apie pusę hektaro, taip pat Pavilkijo bei kitų kaimų kapinaites. Dar mano svajonė yra kaimų kapinaites paženklinti, kad būtų užrašytas pavadinimas, pasidomėti, gal koks šviesuolis jose palaidotas“, – sakė seniūnas.
Vokiečių karių kapinės
Tik trijose rajono vietose – Jokūbonių kaime (Kriūkų sen.), Girėnuose (Šakių sen.) ir Sintautuose yra vokiečių karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, kapinės. Kaip patikino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė Inga Navlickienė, Jokūbonyse kapinės buvo atnaujintos 2017 m. VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnybos“ iniciatyva. Šios kapinės yra tik pasukus už krašte gerai žinomo ūkininko Martyno Laukaičio ūkio, prie pat kelio. Gražiai tvorele aptvertose kapinaitėse keliasdešimt betoninių kryželių. Ant daugumos kryželių nurodyta žuvusiųjų vardai ir pavardės, žuvimo data, priklausomybė daliniui, karinis laipsnis.
Po publikacijos „Drauge“ Šakių seniūnija sutvarkė ir Girėnų kaime esančias vokiečių karių kapinaites.
„Kreipėmės, kad ir Sintautuose būtų sutvarkytos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, bet mums atsakė, kad vokiškuose žemėlapiuose jų nėra pažymėta“, – pasakojo I. Navlickienė.
Beje, vokiečių kilmės civilinių žmonių kapinių galima rasti ne vienoje seniūnijoje. Atvykus į Plokščius, pasitinka šio krašto gidė, istorikė Gražina Kazarian.
„Karkazų kaime yra vietinių vokiečių civilių kapinės ir čia laidota iki 1941-ųjų metų. Juos vadindavo prūsais, tai žmonės ir vadina prūskapinėmis“, – pasakojo G. Kazarian.
Kaimų kapinaitės
Rajone yra daugiau nei 100 senųjų kaimų kapinių. Kasmet jos daugumoje seniūnijų nors šiek tiek tvarkomos.
Plokštietė G. Kazarian palydi iki Stulgių piliakalnio, greta jo – Stulgių kaimo kapinaitės. Čia stovi 2007 m. Plokščių seniūnijos iniciatyva skulptoriaus Andriaus Bieliuko išdrožtas kryžius. Vieta įspūdinga, užlipus į kalną, pasidengusį slidžiais medžių lapais, pirmiausiai atsiveria Nemuno upė. Deja, kapus žymi tik kryžius, nei menkiausio antkapio žymės, uždegta mūsų žvakelė taip pat vienintelė. Greičiausiai čia jau seniausiai nebūta žmogaus kojos.
„Kaimo kapinės visada turėjo būti atskirtos kalnu, vandens telkiniu. Kadangi šalia yra piliakalnis, manau, kad čia buvo laidojama ir nuo pagonybės laikų. Pasakojama, kad Stulgių kapinaitėse maždaug 1972 m. buvo palaidota Nemuno upės išplukdyta skenduolė“, – pasakojo G. Kazarian.
Kiekvienos lankytos ar niekieno nelankomos kapinės turi savo gilią istoriją, deja, kasdien grimztančią užmarštin.
Virginijus iš Branduoliškių:
