Neseniai Kazlų Rūdoje įvyko Vilkaviškio vyskupijos dekanatų šeimos centrų vadovų posėdis. Buvo pasidalinta, kuo gyvena ir kokias veiklas vykdo šeimos centrai, su kokiais sunkumais susiduria. Apie Šakių dekanato šeimos centro aktualijas sutiko pasidalinti centro koordinatorius gydytojas Vaidas Balčiūnas.

Norintys priimti Santuokos sakramentą Katalikų Bažnyčioje, prieš tai turi baigti sužadėtinių kursus, kuriuos organizuoja dekanatų šeimos centrai. Vienas iš jų yra ir Šakiuose. Keletą kartų per metus Vilkaviškio vyskupijos dekanatų šeimos centrų koordinatoriai susitinka aptarti šeimos centrų veiklas, pasidalinti aktualijomis. Šiemet susitikimo Kazlų Rūdoje metu dalyvavo ir vietinis klebonas Žydrūnas Kulpys. Pasak iš susitikimo grįžusio Šakių dekanato šeimos centro koordinatoriaus V. Balčiūno, vieni šeimos centrai apsiriboja sužadėtinių ruošimu sakramentinei santuokai, kiti, kaip Vilkaviškio dekanato, vykdo plačią projektinę veiklą teikdami socialines paslaugas ir mokymus šeimoms.

Susitikimo metu kelta aktualija, jog žymiai mažėja porų, norinčių priimti Santuokos sakramentą. V. Balčiūnas priminė, kad Vyskupų konferencijos nutarimu yra patvirtinta programa, kuri remiasi Bažnyčios mokymu ir krikščioniška šeimos samprata. Būtent pagal tą programą ir yra vykdomas krikščionių, pasiryžusių priimti Santuokos sakramentą Bažnyčioje, paruošimas.

„Deja, tendencija nedžiugina. Prieš 10 metų Šakiuose ruošdavosi santuokos sakramentui 40–50 porų per metus. Prieš penkerius metus – 20–30 porų. Pandemijos metu gyvi susitikimai nutrūko, o buvo organizuoti nuotoliniai kursai vyskupijų centruose. Šiemet turėjom vieną septynių porų grupę. Tuokėsi daugiau, bet nemaža dalis pasinaudoja galimybe dalyvauti kursuose kituose miestuose, kur mokosi ar dirba kuris nors sužadėtinis, – pasakojo V. Balčiūnas. –  Aišku, didžiausią įtaką santuokų mažėjimui daro sekuliarizacijos plėtra, kai šeimos nebesistengia savo vaikams įdiegti krikščioniškų vertybių ir paleidžia juos į gyvenimą nepasiruošusius nei sakramentų priėmimui, nei šeimos kūrimui. Dabar pasaulietinė aplinka persotinta lengvo, smagaus, nerūpestingo gyvenimo vilionėmis, prioritetą suteikiant turtui, išsilavinimui, karjerai, malonumams, o tikėjimas, vaikų auginimas ir auklėjimas, tvirta šeima nustumiami į vertybinės skalės pakraštį.“

Pasak pašnekovo, ir pačioje Bažnyčioje stengiantis standartizuoti ruošimą visiems sakramentams, susidaro formalios kliūtys Santuokos sakramento priėmimui ir net norintys jį priimti dažnai jų neįveikia.

„Susitikime ir aptarėme tokias situacijas, kai nepriėmę Sutvirtinimo sužadėtiniai negali tuo pačiu ruoštis abiem sakramentams tame pačiame dekanate, o dar keisčiau, kad tėvai negali lankyti pasiruošimo kursų kartu su Sutvirtinimui besiruošiančiais savo vaikais. Nusprendėme paraginti vyskupą kaip nors ieškoti lankstesnių metodų šiame procese. Šeimos centrai, padedant vietos kunigams, galėtų organizuoti platesnį kursą, kuriame galėtų būti ruošiama kartu abiem sakramentams“, – įsitikinęs V. Balčiūnas.

Plačiau buvo aptarta Negimusio kūdikio diena ir jos aktualijos. Nuo 2018m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigalioję Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimai pripažino žmogumi vaisių iki 22-os nėštumo savaitės – suteikė teisę būti palaidotam. Iki 2018 m. gegužės tokie kūdikiai Lietuvoje laikyti medicininėmis atliekomis.

„Negimusio kūdikio diena – tai tarsi Vėlinių oktavos tęsinys, kai prisimenam mirusius ir žuvusius gemalo, embriono, vaisiaus vystymosi stadijose žmones, kurie nesulaukė savo gimimo. Mišiose meldžiamės už juos, jų tėvus, brolius ir seses, padėdami išgyventi netekties skausmą. Iki 2018 m., iki 22 nėštumo savaitės žuvusių vaikelių palaikai buvo laikomi medicininėmis atliekomis, priėmus minėtus įstatymo pakeitimus, atsirado oficiali galimybė tėvams juos tinkamai palaidoti. Tą žino ne visi, o kiti dėl didelio streso ir pasimetimo tuo nepasinaudoja. Medicinos įstaiga po natūralios vaisiaus mirties ar aborto palaikus pusę metų laiko atskirame šaldiklyje, o po to kremuoja. Tada palaikai turėtų būti laidojami bendrame negimusiems kūdikiams skirtame kape. Kai kur tokie kapai jau yra (Alytuje, Ukmergėje). Kitur palaikai urnose laikomi ligoninių koplyčiose ir bus palaidoti Šiluvoje 2023 m. baigus įrengti bendrą kapą. Mūsų ligoninėje, jei tokių tėvų neatsiimtų palaikų atsirastų, galėtume irgi laidoti ten“, – pasakoja V. Balčiūnas.

Anot jo, Lietuvos šeimos centre didesniuose miestuose jau daug metų organizuojamos savitarpio paramos grupės abortą ar persileidimą patyrusioms moterims, teikiamos konsultacijos. Dabar inicijuojamas pagalbos tėvams palaidojant žuvusį vaikelį ir išgyventi netektį priemonių, kurias galėtų teikti šeimos centrai, kompleksas.

„Jokiu būdu negalima smerkti tų tėvų, kurie nesiryžta laidoti taip prarastų savo vaikų. Supraskime, kokiose sunkiose situacijose jie atsidūrę. Tai netekties skausmo, savęs kaltinimo, santykių krizės, nežinomybės dėl ateities, situacijos nesuvokimo ir nepripažinimo pasekmė. Ir tokiems tėvams reikia pirmiausia artimųjų palaikymo, galimybės išsikalbėti, nusiraminti, susitaikyti, neneigti ir priimti pagalbą, kurią siūlo ir šeimos centruose dirbantys savanoriai, dvasininkai, psichologai. Kauno arkivyskupijos šeimos centre vedama ,,Rachelės vynuogyno“ programa netektį patyrusioms motinoms, pagalba teikiama organizacijoje „Krizinio nėštumo centras“ – jų kontaktai skelbiami internetinėse svetainėse ir feisbuko paskyrose, – sako V. Balčiūnas pridurdamas, jog Šakių dekanato šeimos centro savanoriai daugiausia užsiima sužadėtinių ir jaunimo rengimo šeimai programomis: – Labai lauktume prisijungiant ir kitų krikščioniškų šeimų su idėjomis ir iniciatyvomis visose dekanato parapijose.“