
Šakių viešosios bibliotekos žiemos sodo galerijoje atidaryta griškabūdietės Rasos Uzialienės grafikos darbų paroda „Juoda-balta ir kava“. Pieštukas – neatsiejamas jos palydovas.
Kiekvienas gimdamas atsineša į šį pasaulį savo gyvenimo misiją. Ko gero, R. Uzialienei ji buvo labai aiški – į ranką paėmusi pieštuką vedė ploną liniją fantazijos pasaulio link.
„Kai taškas išsiskleidžia žiedu, o šūsnis brūkšnelių sugula lapais, medžiais... Nuo vaikystės rutuliotas menininkės Rasos pomėgis vis labiau ir plačiau skleidžiasi nuostabiais paveikslais parodose, knygų iliustracijose, pleneruose. Džiaugiamės, kad ir bibliotekos žiemos sodą papuošė mistiniai žiedai“, – tokiais epitetais parodos autorę pristatė Šakių viešosios bibliotekos bibliotekininkė Rūta Višinskaitė.
O kokia iš tikrųjų to pieštuko įtaka R. Uzialienės gyvenime, koks kavos ir meno bei pačios Rasos santykis – apie tai parodos atidarymo svečiams mielai pasakojo pati autorė pabrėždama, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be pieštuko, net ir į mažiausią kelionę visada pasiima jį ir bloknotą.
„Piešiu nuo vaikystės. Mano visos princesės, jų suknelės, rūmai buvo piešti pirmiausiai pieštuku. Pieštukas buvo mano pirmoji piešimo priemonė. O dabar piešti galima absoliučiai su viskuo, toks yra didelis piešimo priemonių pasirinkimas – tušas, įvairūs markeriai. Aš negaliu gyventi be piešimo, – atviravo Rasa. – O kad kavą galima panaudoti piešime, susimąsčiau, kai žaidėm su mano piešimo draugu anūku Adu.“
R. Uzialienė tikra griškabūdietė – čia gimė, užaugo bei mokėsi. Pasidžiaugė, kad gyvenime sutiko dailės mokytoją Rimutę Amonienę, kuri pastebėjo ją ir mokė piešimo, tapybos paslapčių, pažadino dar didesnį norą piešti.
„Norėjau būti dailės mokytoja. Jau tuomet mano piešiniuose buvo daug linijų. Jeigu piešdavau medį – tai tik pagrindines šakas. Man gražu yra juodos ir baltos spalvos derinys. Pieši ir žaidi su linijomis ir spalvomis. Be abejo, ne visi eskizai pavirsta tuo darbu, kurį galima eksponuoti, – sako Rasa. – Gimsta mintis, užsimeti kokią liniją ant lapo. Galbūt pabaigsi tą piešinį tik po kurio laiko. Būna, kad praeidamas pamatai, kad ot čia reikia to taškelio.“
R. Uzialienė priduria, kad yra dėkinga ir Šakių rajono tautodailininkų draugijai „Dailius“, kad neleidžia jai padėti pieštuko į šalį, tad ji yra ir plenero „Zyplių žiogai“ dalyvė.
R. Uzialienę su parodos atidarymu atvyko pasveikinti dukra Miglė su sūnumi Adu. Miglė pripažino, kad yra tikra mamos darbų kritikė.
„Mes labai mama ir močiute didžiuojamės. Visada palaikysim. Linkim, kad ir toliau nenustotų kurti“, – linkėjo dukra.
Kūrybiniu R. Uzialienės pražydėjimu pasidžiaugė ir kartu ilgai kultūros baruose dirbusi Augenija Julija Kasparevičienė, kuri prisiminė, kad, Rasai dirbant Griškabūdžio kultūros įstaigos vadove, gaudavo iš jos ypatingus, ranka pieštus kvietimus į renginius.
Ir toliau lieti savo kūrybinę energiją Rasai linkėjo bičiuliai tautodailininkai, bendraklasės, kaimynės. Buvusi kolegė mokytoja Birutė Januševičienė vardijo dar ne vieną Rasos talentą: „Tai, kad tu puiki mama, močiutė, manau, irgi yra talentas. Rasa dirbo dailės mokytoja Žvirgždaičiuose, talentas yra vaikus sudominti menu. Būrė žmones teatrui Griškabūdyje, pati dainuoja, groja... Mezgimas – dar vienas jos šiandieninis pomėgis.“
R. Uzialienės darbais iliustruoti ne tik Šakių kalendoriai, bet ir ne viena rajono kūrėjų – Rimo Vaičaičio, Veronikos Masaitienės, Ritos Mockeliūnienės – knygelė. R. Uzialienė papasakojo apie neseniai priimtą įdomų iššūkį – ėmėsi iliustruoti medicinos knygą.
Parodos dalyvius ir autorę gitaros garsais pasveikinęs girėniškis Arūnas Danielius dar pridūrė, kad su Rasa turi bendrą ligą – meilę bardų muzikai, kad ji ne vienerius metus Griškabūdžio kultūros centre rengė dainuojamosios poezijos vakarus „Gitaros ruduo“.