„Esu žmogus ir manau, jog visa, kas žmoniška, man nesvetima, tai yra visa, kas žmonėms nutinka, jaudina mane“ (Publijus Terencijus, 190-159 m. pr. Kr.)
Praėjo ne vienas dešimtmetis, kai socialinis darbas gyvuoja Lietuvoje, tačiau labai dažnai visuomenėje pagrindinio pagalbos teikėjo - socialinio darbuotojo vaidmenys ir funkcijos yra aiškiai neapibrėžtos. Socialinis darbuotojas teikiantis paslaugas šeimoms dažniausiai apibūdinamas labai abstrakčiai, kaip padėjėjas, besilankantis namuose, padedantis buityje, nuperkantis produktus, tarpininkas, kontrolierius.
Socialinio darbuotojo darbui su šeimomis ir jų vaikais darbas yra įvairiapusis, nėra vieno žodžio galinčio jį apibūdinti, tačiau svarbu išskirti, socialines rizikas su kuriomis dažniausiai susiduria darbuotojai, teikdami socialines paslaugas šeimoms – skyrybos, vaikų auklėjimo, raidos ir priežiūros sunkumai, socialinių kasdienių įgūdžių stoka, priklausomybės, psichinė negalia.
Dirbant su šeimomis, kuriose auga sudėtingą paauglystės etapą išgyvenantys nepilnamečiai, konsultacijų metu siekiama išsiaiškinti tokio elgesio priežastis, o išsiaiškinus priežastis ir kryptingai, atsižvelgus į šeimos problemų aplinkybes, būtų galima pasiūlyti pagalbos būdus. Dažnu atveju pasinaudoti pagalba tenka motyvuoti ne tik paauglius, bet ir jų tėvus. Teigiamas rezultatas priklauso nuo to, kiek tėvai pasiruošę įdėti pastangų, kiek pasiruošę bendradarbiauti su specialistais ir pagaliau kaip jie mato esamą situaciją – ar tai tik vaiko problema, ar visos šeimos problema? Darbo su šeima metu, stengiamasi įtraukti visą šeimą į kompleksinį problemų sprendimo procesą – tėvams siūlomi pozityvios tėvystės mokymai, pasirūpinama dėl turiningo vaikų popamokinio užimtumo, tarpininkaujama su ugdymo įstaigomis, nukreipiama į šeimos terapiją.
Teikiant pagalbą šeimoms išgyvenančioms skyrybas, vaiko tėvams yra suteikiama informacija apie pagalbos būdus ir jų teikėjus, dažniausiai tai yra nemokama psichologinė pagalba, mediacija, ar šeimos konferencija. Šiuo atveju svarbiausias specialistų uždavinys – padėti tėvams geranoriškai spręsti su skyrybų procesu susijusius klausimus, apsaugant vaiką nuo konfliktų tarp tėvų, manipuliacijų ir jų metu patiriamų neigiamų išgyvenimų, traumų, paliekančių pėdsaką tolimesniame vaiko gyvenime: bendravime su tėvais, draugais, kuriant naujus santykius, ugdantis.
Socialinis darbuotojas dirbantis su priklausomybių šeimoje turinčiais asmenimis, visuomenės akyse dažniausiai matomas kaip tikrintojas, nuolat kontroliuojantis šeimas, dėl psichiką veikiančių medžiagų vartojimo rizikos. Iš tiesų socialinis darbuotojas nėra tikrintojas, jo pagrindinis tikslas – padėti šeimos nariams atrasti stiprybes savyje, priklausomam asmeniui siūlyti priimtiniausią būdą spręsti priklausomybės problemą, motyvuoti žengti svarbų žingsnį savo gyvenime, nuo ko priklauso ne tik jo gerovė, bet ir visos šeimos gerovė. Pagalba reikalinga ne tik priklausomam asmeniui, bet ir jo artimiesiems, kurie dažnai yra linkę neigti savo problemas, jaučia kaltę ir gėdą.
Dažnai vyrauja klaidingas požiūris, kad socialinis darbuotojas privalo spręsti ir sprendžia šeimų problemas, girdime reklamas, kad socialiniai darbuotojai keičia gyvenimus, tai iš anksto nugalinanti paslaugų gavėjus, leidžianti perkelti atsakomybę už savo veiksmus kitam nuomonė. Socialinis darbuotojas nesprendžia problemų, nekeičia gyvenimų, problemas sprendžia ir gyvenimus keičia pati šeima, socialinis darbuotojas yra šalia, jis padeda, nukreipia, suteikia informaciją, motyvuoja, kaip mėgstame sakyti profesiniame darbe - turime raktus, galime jais pasidalinti su šeima, tačiau ar spyną atrakinti su raktais, kuriuos duodame sprendžia pati šeima.
Socialinio darbuotojo pagalbos šeimai turinys gana platus, specialisto dienotvarkė permaininga – nauja diena, nauji iššūkiai. Empatija kitam, dėmesys, jautrumas, kantrybė, kūrybiškumas, iniciatyvumas, ryžtas, tvirtumas ir atkaklumas, aukštas profesinio įsitraukimo lygis, tai būtinos socialinio darbuotojo savybės, padedančios abipusės komunikacijos su paslaugų gavėjais metu siekti kartu numatytų, ir pageidaujamų pokyčių. Socialinis darbas yra profesija ir pašaukimas, socialinis darbuotojas teikdamas pagalbą, kurios objektas yra žmogus, šeima, bendruomenė ir visuomenė, suteikia prasmę savo profesinei veiklai.
Labai svarbu, kad šeimos nedelstų, nelauktų kol problemos įsisenėja, todėl raginame pačias šeimas vadovaujantis Atvejo vadybos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-802 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-141 „Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo 5 p. kreiptis pagalbos į Šakių socialinių paslaugų centrą.
Straipsnio pabaigoje, norėtume pasidalinti 2022 m. spalio mėn. atlikto kokybinio tyrimo metu pateiktais socialinių darbuotojų atsakymais apie savo darbą, kurie geriau, negu bet kuri informacija iliustruoja – kas svarbu socialiniam darbuotojui:
„Teigiamas pokytis šeimoje labai svarbus mano kaip specialisto motyvacijai“
„Socialinis darbas labai svarbus siekiant geriausių vaiko interesų, tinkamas numatytų pagalbos priemonių įgyvendinimas labai svarbus vaikui ir jo šeimai“
„Svarbiausia yra - padėti šeimoms spręsti problemas“
Atvejo vadybininkės
Edita Nikolajenko ir Laura Paulaitytė
d-0456
Diana iš Panovių:
