Asta GVILDIENĖ Birželio 8 dieną Griškabūdžio gimnazijoje minimas lietuvių kalbos mokytojos Danutės Skaisgirienės 40 metų darbo mokykloje Jubiliejus. Šia proga ją pagerbs kolegos, mokiniai, mokyklos bei rajono savivaldybės vadovai. Apie mokykloje prabėgusius metus, mokinius ir ateities svajones kalbiname mokytoją, kuri šiandien atsisveikina su mokykla, užleisdama vietą jauniems kolegoms.
Nuotr. Keturiasdešimt metų mokykloje išdirbusi mokytoja ilgėsis rugsėjo 1-ųjų, šimtadienių, išleistuvių.
Ar greitai prabėgo 40 metų mokykloje?
Laikas prabėgo fantastiškai greitai – kaip viena diena. Mano mamytė sakydavo: „Laikas iš žmogaus pasijuokia. Sielą palieka jauną, o kūną pasendina...“ Atrodo, visai neseniai atėjau dirbti į mokyklą, o jau reikia susiprasti ir užleisti vietą. Tegul jauni dirba, kad nereikėtų išvykti į užsienį. Dirbdama su vaikais, aš nepasenau. Tai kas, kad plaukai pražilo, kad veide viena kita raukšlelė atsirado, bet širdyje likau tokia pat.
Ar sunku palikti mokyklą?
Kad jūs žinotumėte, kaip sunku išeiti... Kiek čia visko patirta, kiek išgyventa... Ilgėsiuosi rugsėjo 1 – ųjų, šimtadienių, išleistuvių... Čia lieka patys gražiausi prisiminimai, bičiulystės su vaikais. Darbas yra vaistas. Taip mus auklėjo tėvai. Nereikėdavo nei sakyti, užtekdavo vieno žvilgsnio ir skuodi prie darbų. Kai dirbi – užsimiršti. Jei būna sunku – geriausia iškrova darbas arba išsikalbėjimas.
Kokia mokytoja buvote savo mokiniams?
Aš buvau principinga. Sakyčiau griežta, bet teisinga. Išlygų nedariau net savo vaikams. Jie niekada nepiktnaudžiavo tuo, kad aš juos mokiau. Su vaikais stengdavausi susidraugauti. Mokiau juos ne tik lietuvių kalbos, bet mokiau mylėti ir savo Tėvynę, ir papročius, ir tradicijas, kad mes išliktume ir neišnyktume. Matytumėte, kokių laiškų aš sulaukiau, kai savo mokiniams uždaviau parašyti rašinį „Laiškas mokytojui“. Viena mergaitė mane net su Stelmužės ąžuolu palygino, tokia tvirta aš jai atrodžiau.
Kokie buvo jūsų santykiai su mokiniais?
Sakyčiau vaikų ir mokytojo santykiai labai priklauso nuo pačio mokytojo. Mano mokiniai, kuriuos užsiaugindavau nuo 5 klasės buvo išmokyti mylėti ir gerbti vieni kitus. Tokių perliukų turėjau, kurie nė vienos klaidos rašto darbuose nepadarydavo. Iš gerų mokinių galėdavau padaryti talentus. Šiandien daugelis iš jų užima aukštas pareigas, daug pasiekę gyvenime. Tai ir žurnalistai, ir mokytojai, ir tautodailininkai, ir vadovai. Apgailestauju, kad buvo keturi mokiniai, į kurių širdis neradau rakto. Nesusikalbėjom nei gražiuoju, nei bloguoju. Dėl to ir šiandien širdyje jaučiu skaudulį.
Kaip su metais keitėsi vaikai?
Mokiniai kiekvienais metais vis protingesni. Dabar vaikai nuo mažens super protingi. Kodėl? Todėl, kad yra kompiuteris, yra televizija, yra mobilieji, yra išmanieji telefonai, yra internetas, kuriame šiandien visas pasaulis. Nors jis nieko neatranda, tačiau labai gerai užima. Nereikia niekur lakstyti, nieko ieškoti.
Ar mokytojos profesija buvo jūsų vaikystės svajonė?
Norėjau dirbti tokį darbą, kuris susijęs su lietuvių kalba. Ji man be galo patiko. Mama man sakė: „Tupėsi namie... Eik dirbti mašininke – sekretore arba melžėja. Jos anksti keliasi, o paskui visą dieną miega...“, o auklėtoja man pranašavo žurnalistės arba lietuvių kalbos mokytojos karjerą. Į mokslus mane leido teta, kuri man buvo kaip antroji mama. Aš mokiausi Vilniuje žurnalistikos ir lietuvių kalbos, baigiau pedagoginį institutą. Labai myliu savo profesiją. Džiaugiuosi, kad suėjus pensiniam amžiui manęs iš mokyklos neišvarė, o leido dar ketverius metus pasilikti.
Kokie jūsų planai ateičiai?
Buvau laiminga, bet būsiu dar laimingesnė. Galėsiu daugiau laiko skirti sau, daugiau tapyti, rašyti straipsnius. Galbūt atsiminimų knygą parašysiu apie tuos žmones, kuriuos pažinojau. Vyras juokavo, kad daugiau daržų šiemet pasodino, bulvių vagos ilgesnės, kad turėčiau, ką veikti.
Virginijus iš Branduoliškių:
