Nuotr. Vienu iš teisingumo herojų pripažintą Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėją Arturą Rauktį kolegos kaip pavyzdį iškelia ne tik jaunam žmogui, bet it ir kiekvienam iš mūsų.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kovo pabaigoje teismuose startavo Nacionalinės teismų administracijos respublikinis projektas „Suteik teisingumui veidą – rink savo teisingumo herojų“, kurio tikslas – parodyti kiekvieno žmogaus, dirbančio Lietuvos teismuose, indėlį siekiant teisingumo pergalių. Jis vyko ir Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmuose. Pagal teismo darbuotojų anonimiškai išreikštą ir anketose išdėstytais motyvais pagrįstą valią projekto organizatoriai vienu iš teisingumo herojų pripažino ir Arturą Rauktį – ilgametę teisėjo bei įstaigos vadovo patirtį turintį teisėją.
Anot Šakių rūmų darbuotojų, A. Rauktys pasižymi sąžiningumu, tolerancija, oratoriniu talentu, giliomis ir plačiomis žiniomis, gebėjimu greitai priimti sprendimus, pagarba kitiems darbuotojams.
Džiaugiasi tokiu kolegų įvertinimu ir A. Rauktys.
„Jeigu stengiesi darbe laikytis iš esmės teisingų principų, o juos pastebi kolegos ir pripažįsta, vadinasi, gyvenimas nėra tik savitikslis“, – sako A. Rauktys ir priduria, kad pirmiausia reikia nemažai reikalauti iš... savęs. Atvirauja, kad teismo kolektyvas, nors visad buvo labiau moteriškas, tačiau stiprus ir susitelkęs. Tai patvirtina ir nuolat neprasti darbo rezultatai, ir teisėjo kabineto lentynose besipuikuojantys prizai, apdovanojimai.
„Nors dalis šių apdovanojimų užrašyti man, tačiau kaip tuometinis teismo pirmininkas visad sakiau ir sakysiu, jog vadovas be savo kolektyvo būtų lyg karvedys be savosios armijos, tad, be abejonės, savo kūrybiškumą, talentus, jėgą, organizuotumą demonstravę teismo darbuotojai yra tikrieji visų pergalių ir pasiekimų autoriai“, – užtikrino A. Rauktys.
Žemaitijoje gimęs, o Kaune augęs A. Rauktys kartu su žmona beveik prieš tris dešimtmečius atvyko gyventi į Šakius, beveik 19 metų dirbo Šakių rajono apylinkės teismo teisėju ir šio teismo pirmininku. Apie tuometinį pirmininko darbą kolegos kalba, kad A. Rauktys mokėdavo išklausyti, patarti, padėti. Kartu jis buvo ir reiklus.... Pašnekovas sako, kad pirmininkaujant teisme teko didelė administravimo našta ir atsakomybė. Pasibaigus teismo pirmininko kadencijai 2002 m., jis liko tame pačiame teisme dirbti teisėju ir turi galimybę labiau susitelkti tik į bylų nagrinėjimą. Nors per ilgus darbo metus teisėjų bendruomenėje užsitarnauta gabaus organizatoriaus reputacija nenori lengvai paleisti iš visuomeninių reikalų glėbio – šių metų balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos visuotiniame susirinkime A. Rauktys jau antrą kartą išrinktas šios organizacijos valdybos nariu.
Kokių savybių reikia teisėjui? A. Rauktys įsitikinęs, kad svarbiausia nuolat atnaujinamos profesinės žinios ir gebėjimas jas taikyti, platus akiratis, kruopštumas, loginis mąstymas, gyvenimiška patirtis, griežtumas, jautrumas, atsakomybė ir svarbiausia – teisingumo jausmas. Sąrašas galėtų būti ilgas ir tikrai nebaigtinis. A. Rauktys atvirauja, kad planuodamas darbus teisme, bylos sprendimo ar nuosprendžio surašymo terminus, jis paprastai linkęs pasilikti tam pakankamai laiko – kad dar ir dar kartą pavyktų viską apmąstyti, kad būtų kiek įmanoma pašalinta klaidos padarymo galimybė, nes klaidos čia ypač skaudžios ir daug nulemiančios.
„Teisėjų darbe egzistuoja tam tikri išskirtiniai niuansai, susiję su teisėjų darbo ir gyvenimo etika. Jau įpratau ir tai tapo gyvenimo norma. Štai praeini prie posėdžio salės laukiantį bylos pradžios procese dalyvaujančių asmenų būrelį ir pažįstamam advokatui rankos nepaduodi. Praeini tik linktelėjęs ton pusėn galva ir tiek. Nes kitai bylos šaliai gali pasirodyti, kad artimiau pasisveikinęs su kitos šalies atstovu, tu ir byloje, ko gero, elgsiesi neobjektyviai, byla bus sprendžiama šališkai, vadinasi, – neteisingai. Maža to, kad, teisėjas byloje yra objektyvus ir nešališkas, visuomenei, aplinkiniams, procese dalyvaujantiems taip pat neturi kilti tuo klausimu jokių pagrįstų abejonių. Tas ribas teisėjas turi jausti iš vidaus. Turi būti tai išsiugdęs. Juk ir teisėjo kabineto durys procese dalyvaujantiems asmenims yra užrakintos...“ – pasakoja A. Rauktys.
Pasak A. Raukčio, Šakių rūmų teisėjai profesine prasme privalo būti pakankamai universalūs, kadangi nagrinėja ir baudžiamąsias, ir civilines, ir administracines bylas bei sprendžia dar daugybę su jų vykdymu susijusių reikalų. Dažnai tą pačią dieną vieną po kitos tenka nagrinėti visiškai skirtingų teisenų bylas ir tai yra nedidelių teismo rūmų teisėjo kasdienybė.
Paklaustas, ar pakankami griežtos dabar bausmės, teisėjas cituoja kriminologus, jog „bausmės neišvengiamumas sąlygoja žymiai geresnį efektą negu bausmės griežtumas“, nors daliai visuomenės atrodo, kad panacėja – bausmių griežtinimas. A. Rauktys įsitikinęs, kad neproporcingas bausmių sugriežtinimas, skubos tvarka reaguojant į vienokius ar kitokius rezonansinius nusikaltimus, dažniausiai tik išbalansuoja bausmių sistemą.
Klausiame pašnekovo apie žmonių pasitikėjimą teismais ir ką jis mano apie žiniasklaidą.
„Tema sudėtinga ir plati, vienareikšmio atsakymo čia, ko gero, nerasim. Aš visada skaitau apklausas, analizuoju statistinius rodiklius, tačiau jie man ne visada kelia pasitikėjimą: žiūriu, kas ir kokiu tikslu užsako, kas ir kokiais metodais atlieka tyrimą... Be kitų aplinkybių, tenka šiame kontekste pastebėti ir didžiosios žiniasklaidos negatyvų ilgametį įdirbį, nes geriau parduodama yra skandalingą, negatyvų atspalvį turinti informacija. Atrodo, kad ne Lietuvos teisėjai, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis, nuteisė ne vienos nusikalstamos grupuotės lyderius, lyg ne jie nuolat sprendžia sunkias rezonansines ir ne tokias žinomas, tačiau sudėtingas bylas, nereaguodami į jokius galimus poveikius ir įtakas... Nė vienas kalintis asmuo neatsidūrė pataisos įstaigoje be teisėjo sprendimo. Žinoma, gerbiu žiniasklaidą, suvokiu jos kilnią ir atsakingą misiją – būti mūsų dar gležnos, besikuriančios demokratinės teisinės visuomenės raidos aktyviu stebėtoju ir formuotoju, nekvestionuoju jos teisės žinoti ir informuoti. O apie vis dar pasitaikančius trūkumus ir problemas teismų bendruomenė žino, jų neslepia ir aktyviai bei pakankamai sėkmingai ieško kelių ir būdų susidoroti su jomis“, – svarsto A. Rauktys.
Įdomu, ar teisėjas, išeidamas iš kabineto, uždaro duris ir bylos lieka tik kabineto stalčiuose?
„Pamiršti nagrinėjamų bylų neįmanoma. Tai gyvenimo būdas. Jei tik dirbtum nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro – tai tikrai nebūtum teisėjas. Kartais ir susapnuoji, ir prabundi nuo galvoje besisukančių ir dar neatsakytų klausimų. Jei rimta byla – tu ja tiesiog kurį laiką gyveni“, – sako A. Rauktys.
Teiraujamės, ar teisėjas turi laisvalaikį. Vienturtį sūnų užauginę sutuoktiniai dabar gyvena sau.
„Per metus dešimt dienų važiuoju į Norvegiją pažvejoti su senais bičiuliais. Aišku, neatsisakau egzotinių kelionių, bet tai turi būti aktyvus poilsiavimas, o grįžęs iš kelionių jas aprašau, atrenku nuotraukas ir išleidžiu fotoalbumą vieno egzemplioriaus tiražu. Dirbant tokį, kad ir labai mėgstamą, darbą, atostogų metu aplinkos pakeitimas man tiesiog būtinas. Nors ir tolimame krašte kartais darosi ne taip paprasta užsimiršti ir pradėti ilsėtis nuo pat atostogų pradžios. Štai šiemet vykom Starkaus ir Radzevičiaus maršrutu Indonezijoje, plaukiame laivu džiunglėmis, o aš galvoju, kad šiandien apygarda nagrinėja mano paskelbto sprendimo apeliaciją, įdomu, kokį sprendimą priims...“ – juokiasi A. Rauktys ir priduria, kad bent porą kartų per savaitę stengiasi paimti į rankas badmintono raketę, skaito istorines knygas, paskutinę – apie garsųjį senovės Romos teisininką ir oratorių Ciceroną.
„Esu tikras, kad visų vertybių pagrindas ir mano credo yra žmoniškumas“, – pokalbį užbaigia A. Rauktys.
Virginijus iš Branduoliškių:
