Iš misijos Turkijoje grįžęs naumiestietis: mums gyvųjų rasti nepavyko

Vasario 6-osios rytą Turkiją ir Siriją sukrėtė 7,8 balo žemės drebėjimas. Po kelių dienų ieškoti po griuvėsiais likusių žemės drebėjimo aukų išvyko ir 42-iejų žmonių gelbėtojų komanda iš Lietuvos. Tarp komandos narių – ir naumiestietis, 18 metų pasienyje dirbantis Liudas Balčiūnas su tarnybiniu šunimi. Pasienietis apie pirmąją gelbėjimo misiją sako, kad ji įstrigo visam gyvenimui.

Su Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kudirkos Naumiesčio pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu L. Balčiūnu susitinkame jo tarnybos vietoje. Teiraujamės, kodėl apskritai pasirinko pasieniečio profesiją. L. Balčiūnas paatviravo, kad norėjo aktyvaus darbo, todėl baigęs Kudirkos Naumiesčio mokyklą ir pasirinko studijas pasieniečių mokykloje Visagine, vėliau studijavo dar ir teisę. Pirmoji darbo vieta ir buvo Kudirkos Naumiesčio užkardoje, kurioje dirba iki šiol. Prieš maždaug aštuonerius metus, norėdamas išbandyti kažką naujo, Liudas nutarė pasukti į kinologijos sritį, gavo belgų aviganį Koksą, kuris iki šiol yra ir kolega, ir šeimos narys.

L. Balčiūnas nuo 2007m. priklauso tarptautinei gelbėtojų komandai, sako, jog ieškoti žmonių, nutikus stichinėms nelaimėms, mokėsi tik Europos Sąjungos organizuojamose pratybose, o tokio lygio gelbėjimo misija – pirmoji jo gyvenime.

Į Turkija vyko 42 paieškos ir gelbėjimo komandos nariai: trys kinologai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos, penki Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties medikai ir 34 ugniagesiai gelbėtojai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių. Lietuviai paieškos ir gelbėjimo operacijas atliko Adijamano mieste.

„Kai išgirdome apie žemės drebėjimą, kalbėjausi su komandos draugais ir laukėm, kada pakvies vykti. Kai sulaukiau skambučio, net abejonių nekilo nevykti“, – sakė L. Balčiūnas pridurdamas, kad susiruošti turėjo parą, į kuprinę įsimetė tik šiltų rūbų, maisto šuniui, vėliau buvo aprūpinti specialia gelbėtojų apranga.

Vasario 9 d. iš Lietuvos išvykusi lietuvių gelbėtojų komanda pasidalino į dvi dalis: kelis narius ir didžiąją dalį įrangos išvežė karinių oro pajėgų orlaivis „Spartan“, su jais vyko ir Liudas su tarnybiniu šunimi, o kiti komandos nariai vyko reguliariais reisais su Turkijos avialinijomis į Stambulą. L. Balčiūnas pasakojo, kad lietuviai vežėsi ir gelbėjimo įrangą, skirtą paieškai ir gelbėjimui griuvėsiuose – tai pjūklai, grąžtai, seismologinė įranga, paieškos kameros ir kita. Naumiestietis iš Malatijos miesto, esančio pietrytinėje Turkijos dalyje, vyko sunkvežimiais į vietą, kur vykdė gelbėjimo darbus.

„Važiuojant ryte pro Malatiją pasirodė ir pirmieji sugriuvę daugiaaukščiai, žmonės gatvėse stovi, palapinių miestai pastatyti, keliai nuo smūgių tokie banguoti“, – pirmaisiais įspūdžiais nelaimės vietoje pasidalino naumiestietis.

Lietuviai Adijamane įsirengė stovyklavietę, naktį spausdavo apie 10 laipsnių šaltukas, dieną vos keli laipsniai šilumos. Visus gelbėjimo darbus koordinavo vietos gelbėtojai. Gavę pranešimus, kuriose vietose reikia lietuvių pagalbos, šie skubėdavo pradėti gelbėjimo darbus.

„Toks nesibaigiantis chaosas vyravo: miestas visas praktiškai evakuotas, elektros nėra, gatvės pilnos griuvėsių, vietiniai likę gyventojai sėdi ir kūrena laužus, dirba technika, gelbėtojai, gatvėse lavonmaišiai...“ – pirmąją gelbėjimo dieną Turkijoje prisiminė Liudas.

„Gelbėjimo operacija vykdoma pradžiai siunčiant prie sugriuvusio objekto kinologus. Šuo, pajutęs gyvą žmogų, žymi lodamas, tuomet pradedami gelbėjimo darbai. Deja, šios gelbėjimo operacijos metu mums išgelbėti gyvų žmonių nepavyko. Lietuviams gelbėtojams teko ištraukti tik žuvusiųjų kūnus. Griuvėsiuose jau sklido yrančių kūnų kvapas, tas kvapas tvyrojo jau visur...“ – kalbėjo naumiestietis.

Jis stebėjosi, kaip šešių aukštų namas po žemės drebėjimo susispaudžia kaip sumuštinis, virsta vientisa griuvėsių mase, nelieka jokių ertmių.

„Negyvus žmones dažniausiai rasdavom... lovose. Žemės drebėjimas įvyko ryte. Žvalgėmės prie vieno šešiaaukščio namo, mus informavo, kad seismologinė įranga užfiksavo keturias plakančias širdis. Gelbėtojai kasėsi keliolika valandų, bet radome trijų vaikų, tėvo ir mamos kūnus...“ – skaudžia patirtimi dalijosi L. Balčiūnas.

Pasak pašnekovo, tuo metu Turkijoje buvo daugiau nei 100 tarptautinių gelbėjimo grupių, lietuviai dirbo su čekais ir lenkais. Lietuvių komanda buvo susiskirsčiusi pamainomis, dirbo be poilsio, neskaičiuodami darbo valandų.

„Be abejo, landžioti po griuvėsiais buvo iššūkis, bet ten nebuvo kada galvoti apie baimę. Eini ne vienas, dažniausiai kinologas ir gelbėtojas. Šuniui dedami specialūs batai, kad nesusipjaustytų letenų, jį paleidi į griuvėsius, aš jo net nematau. Taip Meksikos komandos šunį užgriuvo, vykom padėti lenkų komandai, nes visi šunys susižalojo. Paieškos ir gelbėjimo operacijų vietoje ne kartą buvo juntami ir pakartotiniai požeminiai smūgiai“, – sakė L. Balčiūnas.

Lietuvos komandos nariai Adijamano mieste gelbėjimo darbus atliko aštuonias dienas, vėliau Turkija gelbėtojų nusprendė nekviesti, turkai patys dabar jau valys teritoriją, tačiau Turkijai teikiama humanitarinė pagalba.

„Vietiniai dėkojo gelbėtojams už pagalbą, net ir už negyvus rastus artimųjų kūnus. Tu dirbi, o jie stovi, verkia, rodo nuotraukas... Ir nežinai, ką jam gali pasakyti. Apkabini... Tik tiek ir gali padaryti. Kai gelbėtojai suranda kūną, darbai stabdomi, vietiniai artimuosius aprauda, kai kūną išneša, vėl darbai toliau tęsiami, – jaudulį pasakodamas bandė sulaikyti kinologas Liudas. – Nuotraukų randi tarp tų griuvėsių, kažkada čia gyveno žmonės ir viskas pasibaigė per vieną sekundę. Mes išvykome, o turkai liko gyventi toje šalyje. Nuo ko pradėti gyventi?“

L. Balčiūnas, paklaustas, ar prireikus vyktų į dar vieną panašią gelbėjimo misiją, net nesudvejojo.

„Kad nevykti, man net nekyla abejonių, tai pirmiausia pagalba žmonėms, šaliai, be abejo, ir patirtis. Grįžęs į viską pradedi žiūrėti kitaip“, – pokalbį užbaigė naumiestietis.