Agnė NAUMAVIČIŪTĖRugpjūčio 30 d. šakietis Jonas Pakinkis atšventė įspūdingo triženklio skaičiaus jubiliejų – senoliui 100 metų. Praėjusį pirmadienį J. Pakinkį sveikino rajono vicemeras Edgaras Pilypaitis, Šakių seniūnas Dalius Jasevičius, Socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė, seniūnijos socialinė darbuotoja Loreta Tarutienė bei Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Pilypaitytė.
Nuotr. Šimtametis sveikata per daug nesiskundžia, viską puikiai prisimena ir su mielu noru pasakoja apie savo jaunystę.
Puiki atmintis
Atvykus pas J. Pakinkį į namus, vyriškis visus pasitiko su šypsena veide, o apie savo jaunystę, kur dirbo ir gyveno, pasakojo su didžiausiu noru. Senolis gimė 1915 metais Lukšių valsčiuje ir šeimoje buvo penktas iš septynių vaikų (šiuo metu turi vienintelį aštuoneriais metais jaunesnį brolį). Kad senolis sulaukė 100 metų, tikriausiai lėmė genai, mat, kaip pats pasakojo, mama ir tėtis taip pat buvo ilgaamžiai.
„Mano tėtis ilgai gyveno, dėl ligos mirė būdamas maždaug 90 metų. Jam numirus, sunegalavo ir mama. Tiksliai nepamenu, bet ji anapilin iškeliavo būdama gal 80 metų“, – prisiminimais dalijosi šimtametis.
Iš Kauno grįžo į Šakius
Vyriškis baigęs žemės ūkio mokyklą po mokslų įsidarbino Šakių pieninėje, vėliau gyveno Kaune, tuomet teko dirbti ir buhalteriu, ir konditerijos fabrike. Vyriškis savo išrinktąją rado būdamas 70 metų ir su ja susituokė, tačiau prieš 15 metų žmona mirė, vaikų jie neturėjo. Tuomet vyras nusprendė, jog geriausiai iš Kauno būtų grįžti į gimtąjį kraštą – Šakius. Šimtametis nesijaučia vienišas, artimai bendrauja su brolio sūnumi: kai reikia, giminaičiai visuomet nedvejodami suskumba į pagalbą.
Senolis gyvena vienas, tačiau kiekvieną dieną dviem valandoms pas vyriškį atvyksta Šakių socialinių paslaugų centro socialinio darbuotojo padėjėja, kuri tvarko šimtamečio butą, gamina pietus bei atlieka kitus buities darbus.
J. Pakinkio pasiteiravus, ką jis mėgsta veikti, vyriškis atsakė, kad jam jau sunku skaityti, bet vis tiek karts nuo karto peržvelgia laikraščius ar paima į rankas kokį žurnalą.
Ilgaamžiškumo receptas
Besikalbant su šimtamečiu šis prasitarė, jog sveikata nesiskundžia, nors, savaime suprantama, jog nežymių sutrikimų yra. Vyriškiui svetimos ir ligoninės palatos – pirmą kartą per ilgus savo gyvenimo metus senolis ligoninėje atsidūrė praėjusiais metais.
J. Pakinkio pasiteiravus, kurgi slypi paslaptis, kaip nugyventi tokį gražų amžių, šis gūžteli pečiais – sunku atsakyti, nors vėliau pajuokavo, jog prasitars, koks jo ilgaamžiškumo receptas. Kai šimtametis gyveno Kaune ir dirbo konditerijos fabrike, tekdavo vykti į kitus miestus konditerijos gaminimui reikalingų medžiagų.
„Atsimenu, duodavo kilogramą saldainių ir litrą spirito, kad kelelis nedulkėtų. Tada buvo labai linksmi laikai“, – su šypsena prisiminė vyriškis.
Niekuo nesiskundžia
Šimtametis taip pat ilgai dirbo – į pensiją išėjo būdamas apie 70 metų. Paklaustas, ar nesunkus pragyvenimas, vyriškis niekuo nesiskundė ir teigė esą gerai taip, kaip yra. Gimtadienio dieną vyriškis sulaukė ir viso būrio giminių, kurie senolį sveikino garbingo jubiliejaus proga. Žvalus, linksmas, kalbus senolis drauge su visais ir šampano taurę pakėlė, o į nuoširdžius linkėjimus atsakė padėkos žodžiu: „Labai džiaugiuosi, kad šiandien mane aplankė tiek daug gražių, linksmų žmonių. Esu labai laimingas.“
Belieka tikėtis, jog senolis nugyvens dar ne vienerius ir ne dvejus gražius, optimizmo ir džiaugsmo kupinus gyvenimo metus.
Aušra iš Valenčių:
