Adventas – susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo metas, gražiausios ir paslaptingiausios žiemos šventės – šv. Kalėdų laukimas. Nuotr. Tiek Sintautuose, tiek Lukšiuose susirinkusieji vainikus gamino iš eglišakių, kankorėžių, cinamono lazdelių ir kitų grožybių, o vainiko karkasas – iš šiaudų.
Artėjant didžiosioms metų šventėms, dažnas pagalvoja, kaip originaliau, neišleidžiant daug pinigų, pasipuošti namus. Vainikas – neabejotinai labai subtili ir reikalinga šventinė atributika. Advento vainikas – tai savotiškas kalendorius, ženklinantis artėjančią Kalėdų šviesą, nes su kiekvienu Advento sekmadieniu vainikas vis šviesesnis – iš pradžių dega viena žvakė, paskui dvi, trys ir – keturios...
Prieš didžiąsias metų šventes kiekvienais metais viename ar kitame rajono miestelyje susibūrę gyventojai užsiima įvairiomis edukacijomis. Viena iš jų – Advento vainikų gaminimas.
Gruodžio 4 d. Lukšių bendruomenės ir žmonių su negalia dienos centre rinkosi Lukšių miestelio gyventojai ir pasidalijo savo patirtimi, idėjomis, kaip pasigaminti originalesnį kalėdinį vainiką, eglutę. Advento vainikėlius susirinkusieji gamino iš eglės, pušies šakelių, kankorėžių, cinamono lazdelių, uogų, kalėdinių papuošalų.
Tą pačią dieną, gamindami vainikus, plušėjo ir Sintautiškiai, kurie miestelio kultūros centrą pavertė tikromis dirbtuvėmis. Šio miestelio gyventojai vainikus taip pat gamino iš eglišakių, juos puošė kankorėžiais, uogomis, cinamono lazdelėmis, kitomis dekoracijomis.
Advento vainikas kabinamas ant durų, lango, po šviestuvu, dedamas ant stalo. Galima vainiku dekoruoti kieme stovinčią pavėsinę ar netoli namo durų augančio medžio šaką. Svarbią reikšmę jų grožiui paryškinti turi fonas ir apšvietimas. Vainikai gali būti skaisčiai apšviesti iš šono arba būti pusiau prieblandoje, šalia degant tik žvakėms. Truputis įžvalgumo, kūrybinės fantazijos – ir į namus ateis šventė.
„Draugo“ inf.
Ramūnas iš Šakių:
