Liepos 28 d. pagerbti nacizmo aukas, paminėti masinių žydų naikinimo Šakiuose 75-ąsias metines susirinko Šakių pagyvenusių žmonių organizacija ir kiti šakiečiai. Batiškių kapinėse bevardžiuose kapuose 1941-ųjų liepos mėnesį atgulė beveik visi Šakių mieste ir jo apylinkėse gyvenę žydai – daugiausia moterų, senolių ir vaikų. Ant čia stovinčio paminklo užrašyta, kad iš viso buvo sušaudyta apie keturis tūkst. žydų, lietuvių, rusų ir kitų tautybių žmonių.

„Batiškių pamiškės lopinėlis yra persmelktas krauju, čia liejosi nekaltų žmonių aimanos, dejonės. Šiandien jau beveik nėra gyvų liudininkų, nei Zenono Dėdino, Antano Širvaičio ir kitų, kurie pasakytų tiesą apie čia gyvenusių žydų likimą“, – kalbėjo Antrojo pasaulinio karo veteranų sąjungos Šakių skyriaus vadovas Jonas Bosas.

Apie žydų gyvenimą Šakiuose, jų istoriją žinom nedaug. 1940 m. liepos mėnesį rašytiniuose dokumentuose užfiksuota, kad Šakių apskrityje gyveno 2756 žydai, iš jų mieste – 800. Iki Antrojo pasaulinio karo Šakiuose, kuriuos savo raštuose Vincas Kudirka vadino Žydpile, 75–80 proc. visų gyventojų sudarė žydai. Žydai po masinių žudynių Šakius paliko: išsikėlė gyventi į didesnius Lietuvos miestus, grįžo į Izraelį. Iki šiol nežinomas ir tikslus nacių nužudytų žmonių skaičius prie Batiškių miško.

„Į šią šiurpią pamiškę susirenkame prisiminti tūkstančių civilių žmonių žudynes, kalbėti apie tuo, kurie aukas konvojavo, saugojo... ir tuos, kurie šaudė“, – kalbėjo Pagyvenusių žmonių organizacijos atstovė Danutė Liudžiuvienė.

Ji savo pranešime svarstė, kodėl lietuviams yra lipdoma žydšaudžių etiketė, kodėl Lietuvoje klestėjo antisemitizmas. Ar lietuvių tauta atsakinga už holokaustą? „Akivaizdu, kad be kolaboravusios su nacistais lietuvių paramos nebūtų pavykę išžudyti tiek daug žydų. Apie 23 tūkst. žudynių dalyvių pažymėjo Lietuvą nenuplaunama kruvina dėme“, – sakė D. Liudžiuvienė. Ji pabrėžė, kad 1941-ųjų pavasarį Berlyne susikūrė Lietuvos aktyvistų frontas, į Lietuvą pradėjo plaukti atsišaukimai, buvo sudarinėjami sąrašai, ką reikia likviduoti – bolševikus ir žydus.

„Mes neprikelsim nė vieno iš kapo, nesutaikysim budelio su auka, bet galbūt išmoksime pamokas, kad tai, kas vyko, nebepasikartotų“, – kunigo Ričardo Doveikos žodžius citavo S. Liudžiuvienė.

Pasak jos, peržengę šių kapinių vartelius, mes pasmerkiame tų žudynių sumanytojus ir organizatorius, uždegame žvakelę nekaltai nužudytiems.

Pagyvenusių žmonių organizacijos nariai svarstė, kas bus, kai jų nebeliks. Ar jaunajai kartai rūpės žydų tautos tragedija? Jie pasidžiaugė, kad rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Batiškių kapines aplanko rajono moksleiviai, o „Anos Frank dienoraštis“ įtrauktas į mokyklų programą.

Minėjimo dalyviai kalbėjo apie žydų kapines Kudirkos Naumiestyje, Pervazninkuose ir kitose rajono vietose, kad joms skiriama per mažai dėmesio, kad Batiškių kapinėse stovintį paminklą jau reikia rekonstruoti.

Šiandien ant Batiškių kapinių padėti paprasti akmenėliai, nes kapinės – žydams ne ta vieta, kurią reikia puošti.