Šiemet, Gelgaudiškį paskelbus mažąja Lietuvos kultūros sostine, daugelio akys nukrypo į kultūros centro veiklą – kuo kultūros artojai nustebins šio miestelio gyventojus ir dvaro lankytojus? Šį mėnesį sukako metai, kai kultūros centro direktore darbuojasi Diana Šležienė. Ta proga su ja ir kalbamės apie kasdienius džiaugsmus ir kultūros sostinės iššūkius.

Prieš tapdama kultūros centro direktore D. Šležienė dirbo Gelgaudiškio dvaro turizmo administratore ir matė šalia dirbančio tuomečio direktoriaus Edgaro Pilypaičio darbotvarkę, t. y. darbą be darbo valandų. Praėjusių metų vasarą priėmusi siūlymą užimti jo vietą, ji jau žinojo, kokie iššūkiai laukia. Bet, pasak pašnekovės, jei savo darbą mėgsti, jis niekada nebus sunkus.

„Savaime suprantama, reikia jausti ribas ir laiką, kada reikia pailsėti. Antraip būsi piktas, o tokia būti nenorėčiau. Mano tikslas, kad į Gelgaudiškį atvykę žmonės išsivežtų gerą patirtį, geras emocijas, kad čia vykstantys renginiai būtų žinomi visoje Lietuvoje. Tam reikia dirbti taip, kad pats būtum tarsi reklama. Geroji čia atvykusio žmogaus patirtis yra kaip pati aukščiausios prabos reklama, sklindanti iš lūpų į lūpas. Džiaugiuosi, kad jau yra žmonių, kurie į Gelgaudiškio dvarą atvyksta antrą, trečią kartą“, – kalbėjo D. Šležienė.

Direktorės teigimu, tokie atsiliepimai ir tai, kad žmonės čia sugrįžta, yra visapusiška nauda Gelgaudiškiui. Veikla dvare vykdoma būtent tam, kad garsėtų miestelio vardas, o čia gyvenantys žmonės turėtų galimybių pradėti, tarkim, savo verslą, kad čia liktų gyventi jauni žmonės.

Moteris prisimena, kad vienas iš argumentų, paskatinusių ją kandidatuoti į kultūros centro direktorės pareigas, – puikus kolektyvas, su kuriuo ji šiandien dirba. D. Šležienės teigimu, buvęs direktorius, dabartinis rajono mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis, sulipdė fantastišką kolektyvą.

„Kolektyve svarbu geras mikroklimatas. Vadovas turi matyti, kaip jaučiasi jo darbuotojas. Jeigu žmogus turi kokių nors problemų, o tu dar imsi ir dėl kažko apšauksi – negalėsi savęs laikyti vadovu. Kolektyve turi vyrauti susišnekėjimas, – mintimis dalijosi pašnekovė. – Pačiam vadovui yra svarbu būti kultūringu žmogumi.“

Žinia, E. Pilypaitis, dirbdamas kultūros centro direktoriumi, darbo kokybės kartelę buvo iškėlęs pakankamai aukštai. Todėl nenuostabu, jog Gelgaudiškio ir viso rajono gyventojai dabartinę direktorę stebėjo pro padidinamąjį stiklą. D. Šležienė sako, kad užėmus šias pareigas nebuvo daug laiko klausyti ar galvoti apie tai, kas ką kalba...

„Vertinu protingų žmonių patarimus, o į užkulisines kalbas, ypač piktas, nekreipiu dėmesio“, – atvirai sako direktorė. Pasak jos, svarbiausia yra sukurtų puikių tradicijų tęstinumas, naujų sumanymų įgyvendinimas.

Kiekvienas akmenėlis – tarsi laimėjimas

Žmonėms kartais atrodo, jog kultūros centro direktorių funkcijų didžiąją dalį užima administracinis darbas, dokumentų tvarkymas. Tačiau parodų, koncertų ir kitų renginių organizavimas D. Šležienės darbe užima bene svarbiausią vietą. Ji sako, kad čia ir prasideda nuolatinis balansavimas: norisi kviesti profesionalius atlikėjus ir svarbu, kad žmonės liktų patenkinti renginiu.

„Matau ir jaučiu, kad gelgaudiškiečiai kultūrine prasme yra išprusę. Ir ateityje Gelgaudiškis turi būti vienu iš kultūros židinių, o kultūros renginiai – aukšto lygio. Kad žmonės norėtų vėl ir vėl čia sugrįžti“, – apie ateitį kalba pašnekovė.

Galiausiai ir pati Diana sako negalinti ir nenorinti dirbti monotoniško darbo, nesvarbu, koks atlygis būtų už jį mokamas. Jai svarbu, kad darbas būtų mėgstamas, kad kasdien naujai suktųsi veiksmas.

„Kartais draugai klausia, kaip man neatsibosta vesti ekskursijų. Bet ekskursijų vedimas yra savotiška interpretacija, kiekvienąkart reikia prisitaikyti prie klausytojų. Svarbu pajusti, ką nori išgirsti ir pamatyti į dvarą atvykęs žmogus. Be to, kiekviena diena atneša naujus žmones ir dalykus, nesvarbu – geri jie ar blogi. Netgi nepavykęs darbas yra tarsi akmenukas, ant kurio atsistojęs palypėji vis aukščiau. Maniau, kad turiu daug bendravimo patirties, bet pradėjusi dirbti čia supratau, kad tų patirčių ir akmenėlių vis daugiau... Džiaugiuosi, kad gyvenu Gelgaudiškyje, Dievo užantyje“, – mintija kultūros centro direktorė.

Į kaimą – ieškoti ramybės

D. Šležienė su šeima šalia Gelgaudiškio įsikūrė daugiau nei prieš penkerius metus. Moteris gyveno Kaune ir apie dvidešimt metų valgė duoną iš žurnalisto darbo, buvo žurnalų „Laima“, „Virtuvė“, „Šeimos sveikata“ ir kt. redaktorė, dirbo „Lietuvos ryto“ leidybinėje grupėje. Kodėl pasuko į kaimą?

„Tokia spauda, kokia yra dabar, manęs netenkino. Be to, žurnalistu gali dirbti ir nuotoliniu būdu, tai kodėl turėjau kvėpuoti didmiesčio dulkėmis? Natūraliai pasitraukiau, bent jau savo gyvenamąja vieta. Po to visai netikėtai įsitraukiau į Gelgaudiškio bendruomenės, kultūros centro veiklą ir jau nebebuvo kelio atgal“, – apie savo sprendimą gyventi Gelgaudiškyje pasakojo D. Šležienė.

„Žinot, šiam sprendimui įtakos turėjo ir iki tol buvęs gyvenimo ritmas: dirbi trijuose darbuose ir paprasčiausiai neturi laiko išleisti uždirbtų pinigų. Esi nuolat pervargęs. Išėjusi savaitei laiko atostogų net nepajusdavau, kad atostogauju, nes nespėdavau adaptuotis. Ko vertas toks gyvenimas?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Dar iki šiol D. Šležienė prisimena tą momentą, kai atvyko apžiūrėti vienos sodybos ir prie Gelgaudiškio parduotuvės liko itin maloniai nustebinta: „Atsidaro parduotuvės durys, iš jos išgriūna maždaug dešimties metų vaikas. Atsisuka į mane ir sako: „laba diena“. Trumpam netekau amo. Mieste žmonės su kaimynystėje gyvenančiais ne visada sveikinasi, ką ten apie vaikus šnekėti...“

Visgi įdomu, ar įmanoma tiek metų buvus miesto žmogumi nė kiek jo nepasiilgti? D. Šležienė sako, kad įmanoma. Atvirkščiai, dabar buvimas mieste moteriai nesukelia daug džiaugsmo – gyvenimas Gelgaudiškyje artimesnis jos širdžiai.

Šiuo metu Gelgaudiškio kultūros centras kartu su bendruomenės centro „Atgaiva“ aktyvu rengiasi miestelio šventei Žolinei ir kviečia čia gyvenančius ar buvusius gelgaudiškiečius, kaip ir kiekvienais metais, kurti miestelio šventę kartu. Be to, kiekvieną vasaros penktadienį dvaro terasoje skamba įvairaus žanro atlikėjų muzika, rugpjūčio pradžioje bus rengiamas jau tradiciniu tapęs pleneras „Meno receptas“... Žodžiu, Gelgaudiškis kviečia ir laukia visų, neabejingų muzikai, menui ir šiltam bendravimui!