Norime papasakoti apie žmogų, kuris būdamas penktokas į rankas paėmė pieštuką ir pradėjo piešti arklius – gyvendamas Raseiniuose. Būdamas 16-os, jau guašu piešė ir kitus gyvūnus, bet jau Ilguvoje – negalia jį čia atvedė. Vėliau tapė aliejiniais dažais, išbandė ir kitokius menus. Ričardas mėgsta deklamuoti eilėraščius, dainuoti įvairių žanrų dainas, retkarčiais į rankas paima armoniką ir giesmėmis šlovina Viešpatį Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Jis 31-erius metus gyvena Ilguvos socialinės globos namuose.

Ilguvos kaimas įsikūręs kairiajame Nemuno krante, čia ant Nykos kranto kukli Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, o ant aukšto 80 m aukščio skardžio, atgręžtas į Nemuną, stovi medinis buvęs Ilguvos dvaro pastatas. Gretimais įsikūrę Ilguvos socialinės globos namai. Pastatai stovi ant Nemuno kranto, nuo kurio matosi Veliuona.

Šiame kaime šaltoką sausio rytmetį mus ir pasitinka Ričardas Burba, kviečia į globos namų kambarius apžiūrėti jo darbų – ant sienos kabo didžiulis jo paties ir paslaptingos moters portretas, gretimame kambaryje dar vienas – draugo portretas. Žmonių atvaizdus Ričardas su specialiu įrankiu išdegino ant faneros ir sako, kad tokio dydžio darbą jis padaro per savaitę, jam ypač malonus deginto medžio kvapas.

Prie mūsų prisijungia direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Jūratė Bataitienė ir palydi į valgyklos patalpas, čia parodo ant sienos kabantį dar vieną Ričardo darbą – tapytas natiurmortas, kuriame pavaizduotos tarsi ką tik nuskintos ryškiaspalvės lauko gėlės bei šviežumu alsuoja vynuogės.

Užsukame pas Ilguvos parapijos kleboną Vytautą Sakavičių į kleboniją. Praeitais metais Ričardas nutapė ir klebonui padovanojo Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslą. Jėzaus kančią pabrėžia itin ryški raudona spalva, erškėčių vainikas ant galvos ir Jėzaus žvilgsnis – perpildytas skausmo.

„Daugiau darbų neturiu... aš juos išdalinu arba padovanoju sutiktiems žmonėms, iš viso apie 80 darbų nutapiau“, – vaikščiojant po Ilguvos kaimą pasakoja Ričardas.

Staiga stabteli ir toliau rodydamas į bažnyčią pasakoja, jog ir ją yra nupiešęs, ir Nemuną, ir Ilguvos dvarą bei prie bažnyčios stovintį paminklą, kuriame įrašyti čia darbavęsi dvasininkai.

„Vienu metu piešiau tušu, nusipirkau plunksną, man tai įdomus ir lengvas piešimo būdas. Aš kai kurias piešimo, tapymo priemones, rėmelius paveikslams perku pats iš pensijos, nuperka įvairių priemonių ir globos namai“, –  atviravo pašnekovas ir pridūrė, kad anksčiau gražiai bendravo su menininku Jonu Maldžiūnu.

Vaikščiojant po ramų Ilguvos kaimą, kuris ir žiemos metu atrodo gražus, klausiame Ričardo, ar jis kuria gamtoje. Mūsų palydovas papurto galvą ir paspartinęs žingsnį atveda į savo dirbtuvėlę, kuri yra globos namų patalpose.

Čia kaip pas tikrą menininką – ant sienų sukabinti paveikslų rėmeliai, tvarkingai sudėtos dažų dėžutės, teptukai, pasieniais išdėlioti kartono lapai, ant kurių jau matyti pradėtų piešti paveikslų štrichai – elniai, arkliai ir paukščiai.

„Aš tapau ne iš vaizduotės, o iš žurnalų, atviručių ar kitų paveikslėlių. Esu tik keletą globos namų gyventojų nupiešęs iš natūros, pasisodinau ir piešiu“, – prisipažįsta R. Burba ir priduria, kad į savo dirbtuvėlę jis ateina, kai turi laisvo laiko.

Čia jis mėgsta dirbti vienas ir sako, kad kūryba ateina iš širdies gilumos, nes specialiai niekur nesimokė, o ir giminėje menininkų nebuvo.

Paklausus Ričardo apie šeimą, jis nutyla ir sako, kad mama gyvena Klaipėdoje, prieš keletą metų jį per televiziją pamačiusi sesuo susirado, bet šiuo metu, deja, nebendrauja. Užtat Ričardas išduoda paslaptį, kas ta moteris, pavaizduota viename jo paveikslų, – tai jo gyvenimo draugė Birutė.

Socialinė darbuotoja Laima Jankauskienė, jau dvidešimt metų bendraujanti su Ričardu, negaili Ričardui gerų ir gražių žodžių ir pakviečia apsilankyti globos namų užimtumo salėje, kur vyksta įvairūs renginiai, susitikimai su įdomiais žmonėmis, pačių gyventojų paruošti koncertai.

„Ričardas labai muzikalus ir kūrybingas žmogus, mūsų deklamatorius. Nė vienas renginys nepraeina be Ričardo skaitomų eilėraščių ar atliekamų dainų. Globos namų gyventojai gražiai bendradarbiauja su kitomis panašiomis įstaigomis Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kalvarijoje. Iš ten Ričardas grįžta su medaliais ir taurėmis už puikius pasirodymus skaitovų, muzikinės karuselės konkursuose“, – pasakoja L. Jankauskienė.

Vartome įstaigos fotonuotraukų albumus, kuriuose užfiksuotos akimirkos iš R. Burbos paveikslų parodų: 1997 metais Lietuvos Respublikos Seime, Zyplių dvare bei Ilguvoje.

Ričardas palydi mus iki automobilio, o mums kirba dar vienas klausimas, ar nenorėtų jis kažką gyvenime keisti.

„Man čia smagu gyventi, darbuotojai geri, sutinku su visais gyventojais ir nieko nenoriu keisti, niekur iš čia išvažiuoti. Aš nieko nekaupiu šiame gyvenime, savo darbus dovanoju žmonėms ir jei jie suteikia kažkam džiaugsmą, tai džiaugiasi ir mano širdis...“ – tokiais žodžiais atsisveikino kūrėjas iš Ilguvos kaimo.