Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, krauju įrašyta į Lietuvos istoriją. Ne kartą kalbinome žmones – tų istorinių įvykių liudininkus, aprašėme renginius, skirtus žuvusiųjų už laisvę paminėjimui, bet niekada nesidomėjome, ką apie Sausio 13-ąją mąsto šių dienų jaunimas, gimęs ir užaugęs jau laisvoje Lietuvoje. Kas yra Sausio 13-oji Šakių „Žiburio“ gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviams?

Galime būti vieningi

Gustės Žukauskaitės manymu, žmonės, kurie gimę nepriklausomoje Lietuvoje, Sausio 13-osios nevertina taip, kaip tų įvykių liudininkai.

„Galbūt todėl, kad to meto įvykių patys neišgyvenome, kad sužinojome apie juos istorijos ir pilietinio ugdymo pamokose, –  svarstė gimnazistė. – Šiandien, bambėdami ant valdžios ar esamos politinės situacijos, turime įrodymą, kokie vieningi galime būti. Tad privalome minėti tą dieną ir žuvusiųjų atminimą kad ir žvakelių švieselėmis ant langų.“

Ji siūlė bendraamžiams užduoti sau retorinį klausimą: ar jie galėtų šiandien, susiklosčius analogiškai situacijai, atsigulti po tanko vikšrais, ar galėtų būti tokie herojai?

„Galbūt tai skamba beprotiškai, bet tai ir parodo meilę Tėvynei“, – įsitikinusi Gustė.

Pavydi bendrystės

„Asmeniškai man Sausio 13-oji sukelia dviprasmiškus jausmus, – atviravo Silvija Bartkutė. – Iš dalies man ta diena kaip šventė, nes tik tuometinių įvykių dėka mes šiandien turime laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tačiau ar galime švęsti, jei dėl mūsų laisvės žuvo keturiolika žmonių?! Kai mokytojai pasakojo, koks tuo metu buvo lietuvių susitelkimas, koks artimas ryšys, kai vienas kitą glebėsčiavo visai nepažįstami žmonės, teliko pavydėti tos bendrystės ir broliškumo. Tai parodo, kad galime suburti darnią visuomenę.“

Neskubėkim emigruoti

Pasak Kotrynos Stankaitytės, šiuo metu stebinant pasaulio politinę situaciją, suprantame, koks svarbus mums yra Sausio 13-osios minėjimas.

„Tai primena, kokie vieningi galime būti. Turime didžiuotis, kad esame lietuviai, ir neskubėti emigruoti į kitas šalis, nes žmonės aukojosi, kad mes turėtume tai, ką turime šiandien, – tvirtino moksleivė. – Baisiausia, kad tada mūsų amžiaus žmonės aukojosi dėl Lietuvos laisvės, o šiandien tokio amžiaus jaunimas galvoja, kaip išvažiuoti iš Lietuvos. Jie nesupranta, kad mūsų šalis po nepriklausomybės atkūrimo yra labai jauna valstybė. Turime puikius universitetus savo šalyje, į kuriuos atvažiuoja studijuoti užsieniečiai. Nematau prasmės išvykti iš Lietuvos.“

Idėjos atėjo iš Vakarų

Šarūnas Vaičiūnas mano, kad nėra blogai išvykti iš Lietuvos ir studijuoti užsienio universitetuose.

„Kad ir kaip nenorime to pripažinti, mes esame Rytų Europos valstybė. Kaip žinome iš istorijos, visos idėjos, mokslas ir kultūra pas mus atėjo iš Vakarų valstybių, – konstatavo faktą moksleivis. – Sausio 13-oji yra priminimas, kad buvo drąsių žmonių, kurie paaukojo ateitį dėl mūsų rytojaus. Įkvepia tai, kad visi kartu mes esam jėga, mes galim būti dideli.“

Turime prisiminti kaip herojus

„Mes privalome minėti Sausio-13-ąją, nes tai įrodymas, kad mes nesame bejėgiai, susivieniję, kartu mes galime daug ką pakeisti. Žmonės žuvo dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės. Šis įvykis įkvepia mus augti, mokytis ir daryti viską dėl geresnės žmonių ateities“, – kalbėjo Goda Endzelytė.

Andriejus Kardauskas mano, kad Sausio 13-osios minėjimas svarbus ne tik tiems žmonėms, kurie buvo to laikmečio istorinių įvykių liudininkai, bet ir jaunimui, gimusiam laisvoje Lietuvoje.

„Nedidelė šalis stojo prieš imperiją ir nugalėjo ją neiššaudama nė vieno šūvio. Visam pasauliui parodėme, kokia stipri mūsų tautos dvasia, – su pasididžiavimu kalbėjo gimnazistas. – Didžiausia pagarba tiems žmonėms, kurie gynė svarbiausius Lietuvos objektus, kurie paaukojo savo gyvybę. Juos turime prisiminti kaip savo šalies herojus, sukūrusius mums tokią ateitį, kokią turime šiandien.“

Neturime teisės pamiršti

Gabija Endzelytė mano, jog istorijos pamiršti negalima.

„Nežinodami praeities, negalime kurti ateities. Reikia mokytis iš savo klaidų, – įsitikinusi šakietė. – Neturime teisės pamiršti to, kas vyko 1991-aisiais. Jaunimas jautriai reaguoja į to meto įvykius. Mačiau daug savo bendraamžių, kurie braukė ašaras pagerbdami Sausio 13-osios aukas.“

Pasak Auksės Starkauskaitės, ji pastebėjo, kad per Sausio 13-osios minėjimus kiekvienas mokinys būna susikaupęs ir tylesnis nei įprastai.

„Jaunimas pakankamai suvokia patriotizmo ir laisvės kainą. Žmonės, paaukoję gyvybes už mūsų ateitį, tikrai nebus pamiršti“, – tvirtino gimnazistė.  

Laimėjome ne ginklais

Viltės Miliūnaitės teigimu, žavi tai, kad mes pergalę pasiekėme ne ginklais, o savo dvasios stiprybe ir žmonių vienybe.

„Panašu, jog tada negaliojo posakis, kad džiaugiasi lietuvis, kai kaimyno namas dega, – kalbėjo moksleivė. – Susikibę rankomis mes stojome prieš tankus ir apsaugojome Parlamentą. Nors televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau pulti Vyriausybės pastatą kariškiai atsisakė. Gaila, kad patriotiškumas su kiekviena karta blėsta ir nelieka buvusios lietuvių vienybės. Kas būtų šiandien, jei mus ir vėl pabandytų okupuoti Sovietų Sąjunga? Esame tokioje geografinėje padėtyje, kad būtų nesunku tai padaryti...“

Esu rami dėl mūsų ateities

Šakių „Žiburio“ gimnazijos socialinė pedagogė Ligita Kajackienė liko sužavėta jaunų žmonių patriotiškumu.

„Esu rami dėl mūsų ateities, – džiaugėsi ji. – Kodėl mes kalbame tik apie emigraciją, jei matau tiek jaunimo, kuriam ne tas pats, kokia bus Lietuva rytoj. Gal apie tai yra nutylima arba kalbama pašnibždomis? Vadinasi, yra šviesos žiburėlių tamsoje. Jei niekas nešvies, neišauš diena. Manau, kad iš jaunimo tarpo iškils lyderiai, kurie eis priekyje ir ves.“

Didesni patriotai nei aš

Lukšių Vinco Grybo gimnazijos istorijos mokytojas Vidmantas Zokas patvirtino, kad tarp šių dienų jaunimo yra daug patriotų.

„Praeitis, istorija nėra užmiršta. Daugelis mano mokinių galbūt yra didesni patriotai nei aš. Jie supranta, dėl ko žmonės rinkosi Sausio 13-ąją. Jei neturėtume savo didvyrių – nebūtų kuo didžiuotis“, – įsitikinęs mokytojas.