Tremtyje palaikė tikėjimas grįžti į Tėvynę

bajercis endriukaitis
Penktadienį vykusio renginio metu savo prisiminimais apie tremtį dalijosi Antanas Bajerčius (kairėje) ir Pranas Endriukaitis. D. Pavalkio nuotr.

Penktadienį bei sekmadienį Šakių kapinėse prie tremtinių ir politinių kalinių memorialo paminėta Gedulo ir vilties diena, menanti okupaciją, genocidą ir skirta tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti.
 
Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai kalbėjo, kad tremtys – tai dvasinė kova ir pergalė, nes net atšiauriausiomis sąlygomis buvo puoselėjama viltis grįžti namo. Mokslininkų paskaičiuota, kad jeigu ne tremtys, Lietuvoje šiuo metu gyventų ne mažiau kaip 5 mln. gyventojų.

„40 tūkst., 33 tūkst., 121 tūkst., 150 tūkst. ... Tai ne skaičiai, tai ne matematika, tai – žmonės“, – kalbėjo istorijos mokytoja Asta Urbaitienė, pridurdama, kad civilių žmonių trėmimais buvo siekta numalšinti lietuvių pasipriešinimą sovietizacijai. Per visą tautos genocidą nukentėjo apie 250 tūkst. Lietuvos žmonių. Vieni iš jų grįžo Tėvynėn, kiti buvo įkalinti, nužudyti ar tiesiog atgulę svetimoje žemėje ir taip negrįžę iš tremties. Daugybė tragiškų bei sudaužytų likimų ir gyvenimų.

Gimnazistai prie memorialo dalijosi knygos „Leiskit į tėvynę“ ištraukomis, tačiau tragiška patirtis gyva ne tik knygose, bet dar kalba ir liudininkų lūpomis. Prisiminimais renginio metu dalijosi tremtiniai Pranas Endriukaitis bei Antanas Bajerčius. Anot P. Endriukaičio, nors jam, tuomet dešimtmečiui vaikui, iki galo nebuvo aišku, kas vyksta, bet tėvų reakcija išdavė, kad kažkas baisaus. Kažkas jam, vaikui, iš rusų kalbos išvertęs, kad jie išvežami „amžinai tremčiai“. P. Endriukaitis mena, kad pasipylė mamos ašaros, vėliau prasidėjo 14 dienų trukusi kelionė, neaiškinant, nei kur vežama, nei už ką. Tuo labiau, kad P. Endriukaičio tėvas buvęs paprastas ūkininkas.

„Kada gavau iš Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro savo bylą, ten mūsų šeimai apie 100 lapų sudaryta. Tėvas ūkininkas, niekur nesijungė, jokios politikos. Ir gale kaimynų paliudijimai, kurie pasirašė. Bet skaudžiausia, kad parašyta daug netiesos“, – kalbėjo P. Endriukaitis, pabrėžęs, kad nors tremtyje buvo tikrai sunku, bet „visada lydėjo ta mintis, kad mes grįšime į Lietuvą. Ta viltis ir palaikė moralę ir tremties skurdą“.

A. Bajerčius sako, kad 1948–1949 m. tremtimis buvo siekta sunaikinti partizanų rėmėjus.

„Partizanams atrama buvo ūkininkai, paprasti žmonės, kurie juos pamaitino, šildė, rengė“, – kalbėjo jis ir pasakojo, kad nužudyti partizanai, ypač dėvėję uniformas, buvo išrengiami, „kad nesulauktų priekaištų iš Vakarų pasaulio, kadangi su kovotojais elgiamasi ne kaip pridera“.

O kadangi jis numestas išrengtas, be uniformos, jau esą banditas, joks ne partizanas ar pagarbos nusipelnęs žmogus. Apskritai, sako A. Bajerčius, partizanai žinojo, kad žus, bet tikėjo, jog laisvės valanda vis tiek ateis. Todėl ne tik jis linkėjo jaunajai kartai saugoti brangiausią turtą Laisvę ir niekada jos neprasti, puoselėti amžinąsias vertybes – Tikėjimą, Viltį, Meilę.

„Mes pažadame“, – sakė A. Urbaitienė.

Gedulo ir vilties diena prie to paties memorialo paminėta ir sekmadienį, ji nepamiršta ir kitose rajono vietose.

„Draugo“ inf.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px