2021-ieji Zanavykų muziejui ypatingi. Neatsitiktinai birželio 10-ąją, ketvirtadienį, muziejuje surengta popietė, kurios metu paminėta 35-erių metų muziejaus atkūrimo sukaktis, jo atkūrėjos bei muziejininkės Bronės Sakalauskienės, visų vadintos tiesiog Bronele, 90-osios gimimo metinės bei pristatyta Zanavykų muziejaus išleista knyga „Zanavykų krašto sodybų architektūra“. Keltas atviras klausimas, ar be Bronelės indėlio, jos atsidavimo būtų gyvas dabartinis Zanavykų muziejus – atviras, šiuolaikiškas, patrauklus.

1986 m. Girėnuose vietos kraštotyrininkų iniciatyva buvo atkurtas Zanavykų muziejus. Pagrindiniai atkūrimo iniciatoriai buvo Bronė Sakalauskienė, Benediktas Jakas ir Vytautas Kaunas. Muziejaus administratorė, o vėliau ir direktorė buvo B. Sakalauskienė. 1992-aisiais spalio 30 d. kraštotyros muziejui buvo suteiktas savivaldybės įstaigos statusas ir jis pavadintas Zanavykų krašto muziejumi. 2005 m. balandžio 1 d. muziejus tapo Šakių rajono savivaldybės biudžetine įstaiga, patvirtintas jo statusas. 2014 m. muziejus perkeltas į naujas patalpas. Balandžio 5 d. ekspozicija pristatyta naujose muziejaus patalpose Zyplių dvaro vežiminės pastate.

Muziejaus atkūrėja, kuri visų buvo vadinta Bronele, gimė 1931m. kovo 23 d. Bukšnių kaime, Būblelių valsčiuje, dabartinėje Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje. Būdama penkiolikos ji dirbo Plokščių valsčiaus mašininke-sekretore, vėliau – literatūrine darbuotoja Šakių apskrities laikraštyje „Tikruoju keliu“. 1957 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą, daugiau nei 11 metų dirbo mokytoja, o 1964–1986 m. dirbo „Taikos“ kolūkyje pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams. Turėdama pedagogo diplomą ir dirbdama kultūros srityje, B. Sakalauskienė suprato švietimo ir istorijos svarbą, didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė gimtojo krašto muziejinių vertybių rinkimui ir saugojimui. Renginio metu buvo pristatytos fotografijose užfiksuotos Bronelės gyvenimo ir veiklos akimirkos, prisiminimais apie muziejininkę, jos atsidavimą, pareigingumą dalijosi buvusi kultūros skyriaus vedėja Augenija Julė Kasparevičienė. Ji bandė į prabėgusį laikotarpį žvilgtelti iš laiko perspektyvos, nes tik atsigręžus atgal galima įvertinti, ar anuomet priimti sprendimai, nusimatyta strategija ir darbai buvo teisingi. Pavyzdžiui, kad ir svarstymai dėl muziejaus įkūrimo vietos – svarstyta įkurti Girėnų kolūkio administraciniame pastate, būta minčių dabartinėje Zanavykų turgaus vietoje kurti savotišką skanseną – muziejų po atviru dangumi, kur ketinta sutelkti ir tautodailę, o galiausiai atsirado trečioji idėja – muziejų įkurti Zyplių dvaro komplekse. Tikėtina, geriausia iš visų.

Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė įsiamžino su kolektyvu ir kiekvienam atskirai dėkojo už darbą bei atsidavimą – be žmonių, jų indėlio nebūtų ir tokio muziejaus, kokį šiandien turime. Zanavykų muziejaus nuotr.

Kalbėdama apie B. Sakalauskienę, A. J. Kasparevičienė nekart pakartojo, kad itin svarbus tapatybės, savų šaknų suvokimas – Bronelė tai suvokė, ramiai, tyliai ir užtikrintai dirbo, o indėlis nenuėjo veltui.

„Matydami tą tarpsnį, kada ji dirbo... Jeigu nebūtų jos buvę... Nežinau. Tai tos užuomazgos, kurios paskui augo. Kažin ar būtų atsikūręs muziejus, jei nebūtų tos šaknies ir iniciatyvos“, – svarstė A. J. Kasparevičienė, įvardijusi, kad Bronelė ir buvo tas postūmis dabartinei tąsai, dabartiniam, jau naujam, šiuolaikiškesniam muziejaus etapui.

Prie prisiminimų prisidėjo ir buvęs rajono valdytojas Juozas Urbonas, prisiminęs, kaip būtent jis 1991-ųjų gruodžio 12 d. pasirašė potvarkį iš viršplaninių lėšų skirti pusę milijono to laiko pinigų Zanavykų kraštotyros muziejaus pastato pirkimui – jį vykdant iš Girėnų kolūkio buvo nupirktas pastatas ir visi eksponatai, muziejus perėjo savivaldybės žinion.

„Jei nebūtų nupirkta, neturiu nuomonės, kaip būtų buvę“, – svarstė J. Urbonas.

Apie dabartinį muziejaus etapą kalbėjo Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, neabejojusi, kad Bronelė, matydama, kaip tarpsta ir bujoja jos pasėta sėkla, būtų laiminga. Ji dėkojo ir buvusiam muziejaus direktoriui Vidmantui Dėdinui, patikėjusiam, kad muziejus be gyvasties neturi ateities.

„Nuo pat atkūrimo po mažą žingsnelį Zanavykų muziejus, siekdamas tapti patrauklesniu, pamažu keitė tradicinį požiūrį į muziejaus veiklą – nuo statiško istorijos demonstravimo perėjo prie itin gyvo bendravimo. Šiandien muziejus tapo atvira erdve visuomenei. Muziejaus darbuotojų iniciatyvos, netradiciniai sprendimai daro jį nuolat kintantį, atvirą ir lankomą“, – kalbėjo R. Vasaitienė, vardijusi, kad kasmet naujais eksponatais papildomos ir atnaujinamos ekspozicijos, rengiamos įvairios parodos, vyksta mokslinės konferencijos, vykdoma aktyvi edukacinė veikla. Muziejus jau neįsivaizduojamas ir be tradicinių renginių, pažinčiai su istorija, kultūros paveldu, buitimi pasitelktos interaktyvios naujovės.

„Naujos technologijos leidžia labiau atskleisti muziejaus turinį ir patraukliai pristatyti ekspoziciją“, – įsitikinusi muziejaus vadovė, padėkas skyrusi visiems muziejaus darbuotojams, nes be žmonių, jų indėlio, atsidavimo muziejus nebūtų toks, koks yra dabar.

O kur dar bendradarbiavimas su įvairiomis švietimo, kultūros įstaigomis, bendruomenėmis, organizacijomis, muziejais, vykdomas ir tarptautinis bendradarbiavimas. Sėkmingai rengiamos ekspozicijos, surinkta medžiaga apibendrinama, leidžiami leidiniai. Jų kraitis jau irgi gražus – 2009 m. dienos šviesą išvydo „Zanavykų krašto mažoji architektūra“, 2016m. – „Zanavykų krašto metaliniai kryžiai“, 2018 m. visuomenei pristatyta „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“, o štai 2020-aisiais – „Zanavykų krašto sodybų architektūra“.

Pagyrų Zanavykų muziejaus veiklai negailėjo buvęs Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Sankt Peterburge Dainius Numgaudis. Jis prisiminė kūrybiškai bei itin profesionaliai parengtą muziejaus ekspoziciją „Tekstilės lobiai Šakių krašto bažnyčiose“ – 2019-aisiais paroda buvo atidaryta Sankt Peterburgo valstybiniame Religijų istorijos muziejuje. D. Pavalkio nuotr.

Būtent šis leidinys pristatytas popietės metu, parodytas filmukas iš ekspedicijos metu užfiksuotų akimirkų. Leidinyje pateikiami 2019–2020 m. ekspedicijoje užfiksuoti išlikę senųjų sodybų mediniai statiniai, kiemo dalys, apdailos ir puošybos detalės, kurios fragmentiškai atskleidžia šio krašto sodybų grožį ir įvairovę. Tikimasi, kad knyga privers susimąstyti apie vertybes, sužadins išblėsusią atsakomybę ir rūpestį vietos paveldu.

„Ne tik pastatai įdomūs, bet įdomios detalės. Puošyba, apdaila – labai individuali, labai parodo savininko charakterį, skonį, iš dalies ir to laikotarpio madas. Ypatingai atskleidžia meistrystės tradicijas, kurios dabar jau pamestos“, – kalbėjo knygos sudarytoja ir tekstų autorė dr. Rasa Bertašiūtė, pridūrusi, kad Zanavykų kraštas gražus, turintis išskirtinumų.

Netrūko renginio metu ir svečių bei jų sveikinimų, linkėjimų, komplimentų veiklai, o mero Edgaro Pilypaičio užvesti renginio dalyviai sudainavo ir „Ilgiausių metų“. Kone visų sveikinimuose skambėjo padėka direktorei R. Vasaitienei už gebėjimą muziejų paversti patrauklia, šiuolaikiška ir atvira erdve. Kartelė iškelta aukštai, planų netrūksta ateičiai. Kaip pastebėjo Vilkaviškio turizmo ir informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas, dažniausiai muziejai bando stovėti ant dviejų kojų – saugojimo ir sklaidos, tik, deja, ne visiems tai pavyksta, užtat Zanavykų muziejus čia galėtų būti pavyzdžiu daugeliui.

Renginį vainikavo Aistės Bružaitės ir Jolitos Matkienės kanklių dueto koncertas, dainavo Agnė Stančikaitė (sopranas).