Šįmet birželio 14-ąją visa šalis minėjo 80-ąsias tremties pradžios Lietuvoje metines. Kasmet tikintieji Gedulo ir vilties dieną paminėti susirenka  į Staliorių koplytėlę. Šį sekmadienį ši data buvo svarbi ne tik tuo, kad prisimintos trėmimo aukos, bet kartu paminėta koplytėlės 170 metų sukaktis.

Medinę, mažutę atokioje vietoje stovinčią koplytėlę Staliorių kaime, įsikūrusiame 6,5 km į rytus nuo Lukšių ir 6 km į šiaurę nuo Paluobių, tikintieji gausiausiai lanko minėdami šią liūdną istorijos datą. Jau tapo tradicija, kad birželio viduryje Liepalotų bendruomenės centras „Tėviškė“ (pirmininkė Alvyra Janavičienė) sukviečia liepalotiškius ir svečius šioje jaukioje ir istoriškai šiam kraštui svarbioje vietoje. Prie renginio organizavimo prisidėjo ir Lukšių kultūros centras, o šv. Mišias už tremtyje mirusius, sugrįžusius bei jų artimuosius šiais metais koplytėlėje aukojo pirmą kartą čia besilankantis Paluobių Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas Andrius Vaitkūnas. Klebonas sako, jog šią tautos liūdesį ir skausmą menančią dieną labiau norisi kalbėti ne apie gedulą, bet apie viltį, kuri yra kiekvieno krikščionio varomoji jėga.

„Viltis – kaip garstyčios grūdelis, nors jis pradžioje būna mažas, bet vėliau išauga į didelį medį. Tos vilties mes visi turime turėti kad ir po tokį mažytį grūdelį kaip garstyčios sėkla ir tikėjimo, kurį sunku išmatuoti ar pasverti, bet mes, krikščionys, dedame visas viltis į Kristų, kuris ir yra mūsų vilties šaltinis“, – tarė tikintiesiems A. Vaitkūnas.

Jaukioje mažoje Staliorių koplytėlėje kasmet gausiai suguža ne tik vietiniai, bet ir svečiai. Šįmet renginyje paminėtos 80-osios tremties pradžios Lietuvoje metinės bei koplytėlės 170 metų sukaktis, pagerbti čia pat kapinėse palaidoti partizanai. D. Pavalkio nuotr.

Pasak klebono, ko gero, ir tie, kuriuos sodino į vagonus ir ištrėmė iš gimtosios šalies, turėjo tąkart viltį sugrįžti, svajojo apie tai, turėjo viltį gyventi. Ta jų viltis pavirto į meilę gyventi ir tapo varomoji jėga, kuri padėjo išgyventi – tokiais žodžiais klebonas kvietė pasimelsti už tuos, kurie buvo ištremti.

Staliorių koplytėlės istoriją priminusi Lukšių kultūros centro renginių organizatorė Inesa Bagdanavičienė užsiminė, jog istoriniai šaltiniai teigia, kad ši koplytėlė galėjo atsirasti dar anksčiau nei 1851 metais.

„Sprendžiant iš įrašo bažnyčios bokštelyje, kažkokie statybos darbai turėjo būti atlikti tais metais – tuomet pastatas veikiausiai atnaujintas, o gal ir perstatytas“, – sakė I. Bagdanavičienė.

Tačiau bet kokiu atveju ši data parapijiečiams buvo svarbi, o nuo jos skaičiuojama ir 170 metų sukaktis. Anot istorinių šaltinių, mažutis medinis pastatas buvo apkaltas lentomis ir dengtas šiaudais, jame buvo keturi langai, lentinės grindys ir lubos. Kaip ir daugelis kitų kaimų koplytėlių, ji taip pat neturėjo fundacijos, atlaidų ar titulo, buvo prižiūrima vietos parapijiečių ir veikė privačiomis Lukšių parapijos koplyčios teisėmis. Mišios joje buvo aukojamos retkarčiais, per apeigas, o liturginius reikmenis kunigas atsiveždavo. Viduje buvo vienas altorius su portatiliu, aplink koplytėlę buvo kaimo kapinės, o dabar teritoriją gaubia tanki medžių paunksmė. Anot istorinių šaltinių, regis, 1936m. koplytėlė vėl buvo atnaujinta – tada galėjo būti pakeista ir stogo danga, pristatytas prieangis, gal ir zakristija. Po Antrojo pasaulinio karo koplytėlė dar veikė, bet 1974m. liepos mėnesį ji buvo uždaryta. Pasak I. Bagdanavičienės, skaudžiausia istorinės koplytėlės gyvavimo pusė buvo ta, kad tąkart iš jos išgabenti ir čia buvę meno kūriniai.

„Koplyčioje nebeliko altoriaus, septynių paveikslų ir keturių skulptūrų. Dalis turto pateko į tuometinį Ateizmo muziejų, dalis – į Vilniaus dailės muziejų“, – pasakojo apie sakralinių koplytėlės vertybių likimą renginių organizatorė.

Pasak I. Bagdanavičienės, ne ką mažiau svarbios ir prie koplytėlės esančios kapinės, kurios, pasak istorinių šaltinių, čia įkurtos apie 1700-uosius metus.

„Žemės plotą joms davė Miliušiai. Čia buvo laidojami katalikai. Kapinėmis rūpinosi patys vietos žmonės. Nuo 1957 m. rajono valdžia uždraudė jose laidoti, o Sąjūdžio laikais jos vėl buvo prisimintos“, – sakė I. Bagdanavičienė.

Kapinės šiandien svarbios tuo, jog po karo čia palaidoti partizanai – Antanas Eidikaitis, Juozas Naujokas, Gediminas Gailiūnas, Juozas Kuosaitis, Antanas Adomaitis, Vladas Bliuvas, Aleksandras Valiukas, Vladas Sprindžiūnas, Pranas Mikalauskas, Antanas Širvaitis, o vienas kapas yra nežinomas. Beje, kapinių kairiajame šone yra rusų lakūno, kuris žuvo prie Sutkų kaimo, kapas. Šiandien partizanams atminti prie jų kapelių stovi paminklinis akmuo su iškaltomis jų pavardėmis, birželio 13-ąją čia plevėsavo trispalvė. Kaip pasakoja vietos žmonės, anksčiau sovietinė valdžia neleisdavo tvarkyti partizanų kapaviečių.

Kalbant apie pačią koplytėlę buvęs Lukšių seniūnas Vidas Cikana papasakojo, kaip 1994 m. tiek seniūnijos, tiek tuometinio Lukšių parapijos klebono Gvido Jono Pušinaičio, tiek iniciatyvių vietos bendruomenės žmonių ši koplytėlė buvo atnaujinta.

„Įsijungė savo noru mielai visa bendruomenė ir pats kunigas, kuris čia ir plovė, šveitė viską. Buvo labai smagu, kad patys žmonės taip nuoširdžiai darbavosi“, – 1994-uosius prisiminė V. Cikana.

Tiesa, meno kūriniai į ją taip ir nesugrįžo...

Į Gedulo ir vilties bei Staliorių koplytėlės 170-mečio paminėjimą rinkosi ne tik gausi vietos bendruomenė, bet nestigo ir svečių. Susirinkusius pasveikino rajono meras Edgaras Pilypaitis, Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius, renginį vedė kasmet čia bendruomenę sukviečianti BC „Tėviškė“ pirmininkė A. Janavičienė, o muzikinę programą ir gražiausias eiles susirinkusiesiems dovanojo Šakių viešosios bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės“. Klebonas A. Vaitkūnas dar kartą koplytėlę palaimino. Jautriai renginį koplytėlėje užbaigė dainą apie partizanus užtraukęs Pranas Širvaitis: 98-erių metų senolis nuolat čia atvyksta iš Kauno neatsitiktinai – kapinėse prie koplytėlės ilsisi jo brolis partizanas A. Širvaitis.

Šiandien Staliorių kaime nuolat gyvenama trijose sodybose, yra tuščių namų arba tokių, į kuriuos atvažiuojama, o kai kurių sodybų jau nebėra netgi ženklo likę.