Šiais metais savo 80-ąjį jubiliejų paminėjusi lituanistė Onutė Jasinskienė kasdien skuba daryti gerus darbus. Moteris jau dešimtmetį savanoriškai redaguoja knygas Šakių bibliotekoje, drauge su savo bendramintėmis rengia literatūrines-muzikines kompozicijas, vairuoja automobilį, rašo poeziją bei naudojasi socialiniais tinklais. Prieš tai Onutė 48-erius metus Šakiuose dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Šiandien ji pasakoja apie save.

 

Žiūriu į šių dienų naujienas ir džiaugsmas ima – „Žiburio“ gimnazijoje dvylika šimtukų. Mano mokykla. Šakių gimnazija turi ypatybę, jos buvę mokiniai dažnai sugrįžta čia mokytojauti. Kada pas tave ateina saviškiai, pavyzdžiui, ir mokytojaujant ateidavo auklėtinių vaikai per tiek metų ar tiesiog tos pačios šeimos vaikai – iškart žinai, su kuo turėsi reikalą – kaip bendrauti, iš kurios pusės prie šio žmogaus prieiti, kokios šeimos vertybės, kas jiems svarbu, kas brangu – kam pinigai, kam draugai, o kam mokslo siekimas.

Suprantama, jog už mokytojo darbą nėra atlyginama taip, kaip turėtų būti. Šio darbo be talento, be pašaukimo nedirbsi. Jei kas nors atsuktų laiko sraigtelį keliais dešimtmečiais atgal – nesuabejojusi grįžčiau į mokyklą. Šiltai, patalpoje, su sveikais vaikais, programą gerai žinai, tik bendrauti belieka. Žinoma, ateina vaikai ir sužeistomis širdelėmis – ir guosti reikia, ir ašarą nušluostyti, bet čia ne ligoninė – nėra ištiso skausmo, nereikia kasdien už žmogaus gyvybę kovoti. Su ašara aky išėjau iš mokyklos. Ir dabar dažnai sakau, kad gali mokytoją išprašyti iš mokyklos, bet mokyklos iš jo neišprašysi. Mokytojas gali duoti žmogui labai daug, nesvarbu, kokį dalyką dėsto. Juk tai viena iš pačių humaniškiausių profesijų. Nė vienas žmogus be mokyklos neapsieina.

Turėjau aštuonias auklėtinių laidas. Išlikęs ryšys priklauso nuo to, kas klasėje yra pagrindinė ašelė, kuri viską organizuoja, visus suburia. Džiaugsmas tiek daug žmonių pažinoti. Dabar susitinki jau visai kitose situacijose. Labiausiai prisimenu tuos, su kuriais daugiausia vargelio būta, o „geruoliukai“ dingo ir dingo.

Atsisėdi ir matai – trisdešimt porų akučių žiūri į tave. Šneki ir stebi, ar girdi tave, ar negirdi. Kitas žiūri į tave, bet negirdi, kažkokie kitokie ratukai galvoje ten sukasi. Gali pats save pasitikrinti – įdomiai tu šneki ar ne – akys viską pasako. Ypač, kai atsirado išmanieji telefonai, naujos technologijos. Kadangi labai anksti gimnazijoje įvedė elektroninį dienyną, tai jau nori nenori reikėjo jį pildyti. Technologijų srityje labai patobulėjau tada, kada išėjau į pensiją ir atsisėdau prie kompiuterio bibliotekoje. Tai maždaug prieš dešimt metų. Apskritai, paskutiniu dešimtmečiu aš labai džiaugiuosi. Teko prisidėti prie Šakių metų kalendorių leidybos, redagavimo. Be galo daug visko sužinojau. Tiek apie rajoną, tiek apie respubliką, apie išėjusius iš Šakių žmones, apie garsenybes. Stipriai praturtinau savo žinių bagažą. Dabar dar daugiau turėčiau ką papasakoti vaikams.

Savanoriauti į biblioteką nuėjau praktiškai tuoj pat po išėjimo iš mokyklos. Net negaliu pasakyti, nuo ko visa tai prasidėjo. To pirmo karto aš net nelabai žinau.  Pradėjome pristatinėti Šakių metų kalendorių, tada „Mėlynųjų paukščių“ grupė netikėtai susiplunksnavo. Na, o po vyro mirties bibliotekoje pradėjau lankytis diena dienon. Šiuo metu kartu su grupe rengiame kompozicijas įvairioms progoms, remiamės mūsų kraštiečių kūryba.

Per paskutinius dešimt metų prie trijų turimų išsileidau ir dar dvi poezijos knygeles. Man malonu bibliotekoje. Aš ten tarp žmonių, o darbas – teikiantis džiaugsmą. Jis susijęs su mokykla, su redagavimu, su taisymu, su jau turimomis žiniomis. Einu ten kaip į įprastą darbą, nesvarbu, kad be atlygio. Rytą devintą valandą aš tik krepšį ant peties, į ratukus ir važiuoju.

Agurkai, pomidorai, svogūnai... Man svarbu ne kiek nauda, o buvimas ten, nagų sukišimas į žemę. Sode kaimynai aprūpina vandeniu, juokaudami vis paklausia: „Debesies nereikia dar?“ Visuomet laukiu pavasario. Jau man nuo balandžio mėnesio pradeda rūpėti ir panages niežtėti. Toks tas gyvenimas. Žemiškas.

Ši balta sruoga mano plaukuose pati ėmė ir pražilo. Buvo natūralios spalvos plaukai, o netikėtai atsirado šita viena sruoga, kurios taip ir neuždažau – visad palieku. Juokaudavau, kad man pro šią vietą protas išlindo ir nudegino plaukų spalvą.

Gyvename trise – aš ir dvi mano katės. Kambariai tik keturi (juokiasi). Plius balkonas. Nesinori man niekur iš čia išeiti. Kaimynai labai draugiški, šilti kaip giminaičiai. Buvau po vyro mirties išvykusi pusei metų pas vaikus į Vilnių. Ir parėjau. Kodėl? Jie į darbus, o man ką veikti? Aš krepšį ant peties ir senamiesčio takais pasivaikščioti. Tačiau grįžau į Šakius ir pasakiau draugams, kad man, kaip ir Eglei Žalčių Karalienei, svetimi ten takai tarp žmonių svetimų. Šakiuose išėjau į kiemą – čia mano žolynai, čia mano medžiai, mano kaimynai, čia aš žinau, per kiek minučių kur nueisiu, ką veiksiu. Galų gale į tą pačią polikliniką aš nueinu pas savus – visai kitas bendravimas. Kol panešiu pati save – tol čia ir būsiu.