Agnė NAUMAVIČIŪTĖ
Rugsėjo 27 d. Lietuvoje bus minima Socialinių darbuotojų diena. Pirmą kartą Lietuvos socialdemokratų partijos inicijuota ir nuo rugsėjo 21 d. prasidėjusi akcija „Mums rūpi“ –atviras kvietimas ir skatinimas visiems mums iš arčiau susipažinti su socialinio darbuotojo nelengva kasdienybe. Šiai akcijai neliko abejingi rajono valdžios atstovai.
Nuotr. 85-erių Aneliukė gyvena tarp kalnų drabužių, kuriuos senolė kaupia, o išsiskirti su jais labai sunku.
Drauge su Šakių socialinių paslaugų centro direktore Vilma Bielskiene pas socialines paslaugas gaunančius asmenis lankėsi ir rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Cibulskienė bei tarybos narys Valdas Stankūnas.
Sužinojo besitikrindamas sveikatą
32 m. Vytautas Kostiuškevičius nevaikšto, nekalba, neryja seilių, jį reikia prižiūrėti, kad nepaspringtų, dažnai, bet po truputį maitinti, vaikinas vartomas kas dvi valandas, todėl iki šiol nėra turėjęs nė vienos pragulos. Diena tiek socialinio darbuotojo padėjėjai Vitalijai Kuncaitienei, tiek tėčiui, kuris su sūnumi, kai darbuotoja išeina, lieka vienas, yra itin įtempta. Vaikino jokiu būdu negalima palikti be priežiūros. V. Kuncaitienė kiekvieną dieną vaikiną prižiūri po keturias valandas. Tėtis prie vaikino turi budėti ir naktimis, keltis kas dvi valandas, tikrinti, ar viskas gerai.
Kaip pasakojo vaikino tėtis, sūnus mokėsi dešimtukais, tačiau 12-oje klasėje jam buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, kuri laikui bėgant vaikiną paguldė į patalą.
„Tokių ligų niekada negali prognozuoti, juo labiau negali žinoti, ar ji tave aplenks, ar, deja, teks su ja kovoti visą likusį gyvenimą“, – sakė tėtis.
Vyras pasakojo, kad jokių ligos simptomų nebuvo iki tol, kol sūnus, kai jam buvo 17 metų, negavo šaukimo į kariuomenę ir nenuvyko pas gydytojus pasitikrinti sveikatos.
„Tuomet buvo pastebėta, kad jo prastas regėjimas, dėl to nusiuntė pas okulistą, šis nieko nerado, tuomet keliavome pas neurologą, kur pradėjo aiškėti, jog sūnui – išsėtinė sklerozė. Iš pradžių dar tikėjomės, turėjome vilties – gal pasitaisys, pasveiks... iki 2005 m. dar kažkiek vaikščiojo, 2007 m. jau nebepajėgė pats valgyti, o dabar jau aštunti metai guli lovoje“, – sakė ligonio tėtis.
Tėtis pasakojo, kad esant geram orui vaikiną su vežimėliu jis ar socialinė darbuotoja išveža į lauką, kad pabūtų gryname ore, tačiau reikia itin saugotis, nes bet kokia liga, infekcija vaikinui būtų labai pavojinga.
Svarstė dėl ilgesnio priežiūros laiko
Kadangi vaikinui pagalba teikiama pagal projektą „Integralios pagalbos plėtra namuose“, jam skiriamos keturios valandos priežiūros darbo dienomis. I. Cibulskienė bei V. Stankūnas, pasikalbėję su vaikino tėčiu bei išgirdę, kiek ir kokios priežiūros vaikinui reikia, svarstė, ar nebūtų įmanoma priežiūros valandų padvigubinti.
„Direktore, klausiu jūsų. Kalbant apie šį konkretų atvejį, ar nėra galimybių padidinti teikiamos paslaugos valandų, atsiunčiant į pagalbą dar vieną socialinę darbuotoją, kad priežiūra būtų vykdoma ne keturias, bet aštuonias valandas?“ – klausė V. Stankūnas.
Socialinių paslaugų centro direktorė atsakė, jog darbuotojų centre netrūksta ir paslaugos teikimo laiką būtų galima padidinti, tačiau šį sprendimą, pateikus prašymą, turėtų priimti rajono savivaldybės tarybos nariai.
„Turime žiūrėti į priekį, tėtis neina jaunyn, o negalia, kad ir kaip bebūtų skaudu ir apmaudu, netaps lengvesnė. Turime suprasti, kad artimiesiems tai yra beprotiškai sudėtingas nuolatinis darbas, priežiūra. Turėtume stengtis kaip įmanoma palengvinti jų dalią“, – kalbėjo V. Bielskienė.
Prižiūri tėtis
Šeimyna, susirgus sūnui, iš Vilniaus gyventi atsikraustė į Grinaičius, Sudargo seniūniją. Šeima Vilniuje iki šiol turi verslą, kuriuo rūpinasi vaikino mama, kuri grįžta trečiadieniais ir atgal į Vilnių išvyksta penktadieniais, o tėtis būna su sūnumi.
„Taip, mes turime verslą, kurį kažkam reikia prižiūrėti, ir tai daryti geriau sekasi mano žmonai. Mūsų charakteriai labai skirtingi, nežinau, ar ji, čia būdama kiekvieną dieną, ištvertų...“ – sakė vaikino tėtis.
Tėčio pasiteiravus, kaip jis ištveria, pajėgia, nesuklumpa ir žengia tolyn, šis atsakė, jog spjauti į viską galima labai greitai, bet tuomet viskas griūna.
„Ir taip jau yra prastai, o iš pelenų po to nepakilsi, juk mes ne feniksai, antras gyvenimas mums neduotas. Mano paties tiek psichologinė, tiek dvasinė būklė taip pat nėra ideali. Galiu pasakyti – mane palaiko tikėjimas ir viltis“, – atvirai kalbėjo tėtis.
Buvo „palaidota“
I. Cibulskienė, V. Stankūnas drauge su V. Bielskiene bei V. Kuncaitiene taip pat apsilankė pas šiandien 85-metį švenčiančią Aneliukę, kurios gyvenimo sąlygos šokiruotų net ir daug ko mačiusius žmones. Kaip pasakojo V. Bielskienė, prieš Vitalijai pradedant prižiūrėti senolę, daktarai teigė, jog ši ilgai nebegyvens, tačiau ji iki šiol gyva, šviesaus proto, mąstanti moteris. Atvykusius svečius Aneliukė pasitiko su maldaknyge, kurios senolė nepaleidžia iš rankų, – malda jai vienas svarbiausių užsiėmimų.
Aneliukė gyvena vieno kambario namelyje, kuris panašesnis į degtukų dėžutę. Jame nėra nei tualeto, nei vonios, tik krosnis, nuo kurios šilta ne tik senolei, bet ir jai kompaniją palaikančioms katėms, kurios, kaip skundėsi atvykusiems svečiams, Aneliukei nepatinka, bet gaila, todėl priima po savo stogu. Viskas atrodytų gražu, tačiau Aneliukei – kaupimo sindromas. Moteris gyvena tarp kalnų daiktų, drabužių. V. Kuncaitienė stengiasi juos išnešti, išmesti, tačiau senolė juos parsineša, išsirenka net iš konteinerio. Socialinio darbuotojo padėjėja ne tik stengiasi kaip įmanoma daugiau apkuopti senolės namus, bet ir atneša karšto maisto, ją apiprausia, pakuria krosnį.
V. Stankūnas, pamatęs, kokiomis sąlygomis gyvena moteris, pažadėjo jai atvežti stalą, mažą šaldytuviuką, kėdžių ir teigė, jog reikia kuo greičiau sutvarkyti senolės namus, kurie dabar panašesni į šiukšlyną. Aneliukės pasiteiravus, ar ši leis išnešti visus sukauptus daiktus, drabužius, baldus ir juos pakeisti naujais, moteris atsakė teigiamai. Socialinio darbuotojo padėjėja tarstelėjo, jog būdama 85-erių senolė pradės naują gyvenimą.