Praėjusį savaitgalį nušurmuliavo Joninių šventė įvairiuose rajono kampeliuose, bet nedidelė Dijūta Kalnalis bendruomenė (Lekėčių sen. Šėtijų k.) pakvietė į vasaros Saulėgrįžos – Rasos šventę. Šis pasakojimas apie vietovę, kurios paskirtis – padėti žmonėms visapusiškai tobulėti, puoselėjant dvasines ir dorovines vertybes bei bendruomeniškumą, būnant darnoje su gamta.

Palei Nemuną prigludę Šėtijų ir Mikytų piliakalniai, tarp jų ir Dijūta Kalnalis, kuris apima 17 ha. Šią teritoriją įsigijo kaunietis Renaldas Jančiauskas. Užkopus į kalnelį, pasitinka jo įkūrėjas Renaldas, kuris sako, kad kalnelis sudarytas iš dviejų erdvių – žemiškosios ir dangiškosios.

„Viskas prasidėjo nuo šimtametės liepos, kai prie jos prieš septynerius metus su jaunimu aptvarkėme teritoriją, įrengėme lauko altorėlį. Tuomet atėjo ir kitos mintys, kas šiose erdvėse turėtų būti. Anksčiau čia buvo kunigo poeto Stasio Puidos sodyba“, – pasakoja R. Jančiauskas ir rodo iš akmenų suformuotą kompoziciją – Saulės ratą, šalia kurio spindi Saulės skulptūra.

Anot pašnekovo, Saulė buvo labai svarbi mūsų protėvių tikėjime, ji svarbi ir mums, nes yra visa ko gyvybės šaltinis. Pernai buvo pastatyta pirmoji prieniškio drožėjo Algimanto Sakalausko skulptūra „Pranašas“. Per kelerius metus planuojama pastatyti angelo skulptūrą ir skulptūras Lietuvos dievybėms.

Besižvalgant po Dijūta Kalnalio erdves, matyti daug didelių akmenų, apie kurių paskirtį dažnai teiraujasi lankytojai, kaip ir apie pačią bendruomenę, jos išpažįstamą religiją.

„Žmonės koncentruojasi dažniausiai į vieną konfesiją ar religiją, kuri naudoja savas praktikas. Bet mes siekiame laisvės, tiesos, šviesos, naudodami įvairius būdus, metodus, neprisirišdami prie įprastinių dvasinių krypčių. Laimingas gali būti, kai ištirpdai savo pyktį, pavydą, puikybę, savanaudiškumą. Kitaip nebus darnos“, – teigia pašnekovas.

Jis palydi į vieną atsiskyrimo erdvių, kur jurtelėse vyksta tylos praktikos. Čia žmogus savaitę ar daugiau būna vienas su savimi, be išmaniųjų technologijų, su niekuo nebendrauja. Pasak Renaldo, šiuo laikmečiu žmonės per skubėjimą, lėkimą gyvena įtampoje ir nesugeba susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis. Siekiant vidinės ramybės, darnos pravartu pabūti saugioje erdvėje, nurimti.

Teiraujamės, kodėl R. Jančiauskas, pardavęs savo verslą, atsirado čia, Šėtijų kaime.

„Dvasiniame kelyje aš jau 18 metų. Įgyta patirtimi šiandien dalijamės su kitais, naudojame įvairias praktikas, kurios padeda žmogui efektyviai tobulėti. Žmogus turi galimybę pasirinkti – žemiškąją prigimtį, kur daug pykčio, puikybės, savanaudiškumo, arba dangiškąją, kur yra tokios žmogaus savybės kaip dora, atsakomybė, dėkingumas, atjauta, nuoširdumas. Ką renkamės?“ – klausia pašnekovas.

Anot jo, galime būti blogesni už gyvulį arba panašūs į... šventąjį.

Dangiškoje erdvėje įrengta apvalios formos salė, kurios skliaute didelis Saulės simbolis. Šalia salės kuriamos moteriškoji ir vyriškoji erdvės. Vyriškoji erdvė – tai didžiulis akmenų ratas su aukuru centre. Moteriškoji – liepų ratas, kuriame stovi Marijos statula. Tarp šių erdvių planuojama statyti varpinę, kuri pasitarnaus ir kaip apžvalgos bokštelis. Varpas simbolizuos Būtį, iš kurios per vyriškąjį ir moteriškąjį pradus atsirado visa kūrinija.

„Kuriant erdvę aš savęs įdedu daug, bet kūryboje dalyvauja besiformuojanti bendruomenė. Kelios šeimos jau gyvena nuolat, kitos planuoja gyventi“, – sako vienas iš Dijūta Kalnalio įkūrėjų.

Pakalbiname Arnoldą Mišauską, kuris žmonėms veda praktikas. Jis sako: „Tiesiog dalinuosi su kitais meile, atjauta, netgi tyla. Vien žmogaus buvimas šalia yra dalijimasis.“

„Bendruomenė plečiasi, nes žmones riša panašūs principai, vertybės, įsitikinimai. Medituodami, mušdami būgnus ar atlikdami kitas praktikas, mes nieko naujo neišradinėjame. Praktikos reikalingos, kad tirptų mūsų silpnybės, o emocinė ir psichologinė būsena būtų pusiausvyroje. Naudojamės tais įrankiais, metodais, kuriais žmonės naudojosi ne vieną tūkstantį metų“, – pasakoja Arnoldas ir priduria, kad, nepaisant visų religijų, įsitikinimų, yra kažkas daugiau, kas visa tai jungia – švyti, šviečia amžinai.

„Iš žmogaus proto, neišmanymo kyla priešprieša, teisimas, baimė, pyktis, pavydas, sukeliantis kančią. Bet kol esame paskendę savo mintyse, praeityje ar ateityje, negalime pajausti tikros laimės, pilnatvės ar džiaugsmo. Turime gyventi čia ir dabar – branginti kiekvieną akimirką. Neturime teisės bėgti nuo gyvenimo, savo žemiškų atsakomybių, pareigų, kaip ir nuo dvasinio tobulėjimo“, – pokalbį užbaigia Arnoldas.

Besisvečiuodami Dijūta Kalnalyje dalyvavome ir Rasos šventėje, kuri skirta ne tik Motinai Gamtai, bet ir žmogui, jo atgimimui kūne bei sieloje.