Kriūkų krašto tikinčiuosius pastarąjį mėnesį kamuoja nežinia dėl Paežerėlių Šv. Angelų Sargų bažnyčios likimo. Gyventojai viliasi atgaivinti per pastaruosius dvejus metus prigesusį parapijos gyvenimą. Vilkaviškio vyskupijos kurija ramina – tikintieji neliks be maldos namų ir Mišių.

Paežerėlių Šv. Angelų Sargų bažnyčia stovi Paežerėlių kaime, 2,5 km į vakarus nuo Kriūkų, Nemuno kairiajame krante.

Nuogąstavimai, kad Paežerėlių bažnyčia tikintiems gali daugiau neatverti durų, atsirado susirgus bažnyčią aptarnaujančiam Ilguvos parapijos klebonui Francui Kukliui. Todėl tikintieji dar spalio 31 d. po Mišių susitiko greta Paežerėlių maldos namų esančioje špitolėje su Vilkaviškio vyskupijos vyskupo generalvikaru mons. teol. lic. Gintautu Kuliešiumi, kuomet generalvikaras Paežerėliuose aukojo Visų Šventųjų ir Vėlinių Mišias, ir išsakė savo nuogąstavimus.

„Susitikime dalyvavęs generalvikaras mums pasakė, kad pirmą kartą girdi, kad gali būti bažnyčia užrakinta, uždaryta ir neveikianti. Mus svečias nuramino pasakydamas, kad bažnytėlė kaip veikė, taip ir veiks. Tik teks laikinai ieškoti aptarnaujančio kunigo, bet ir ta problema, patikino dvasininkas, bus išspręsta. Pažadėjo, kad aptarnaus parapiją atvažinėjantis kunigas, o ateityje galbūt atsiras nuolatinis“, – mintimis po susitikimo pasidalino Kriūkų seniūnijos sekretorė Anelė Mockaitienė.

Kriūkietis Mečislovas Švabas atskleidė daugiau detalių. Anot jo, labiausiai žmones sujaudino pasklidęs gandas, kad ruošiamasi parduoti greta bažnyčios esantį klebonijos pastatą.

„Kai uždavėm klausimą generalvikarui dėl minėto pastato, jis nieko konkretaus neatsakė. O nerimas dėl parapijos ateities išties buvo, todėl susirinkom, kalbėjomės su generalvikaru. Jam sakėm, kad mes norim turėti parapiją, kad esam parapijiečiai įdėję nemažai pastangų – įrengtas šildymas, įsigyti vargonai, kilimai“, – pasakojo M. Švabas, pridūręs, kad pastaraisiais metais tikinčiųjų bendruomenė išsiskaidė.

Jis pasakojo, kad parapijiečius ypač nuliūdino, kad pastaruosius metus jie negalėjo naudotis špitole, kurios sutvarkymą fundavo Petrutė Lažauskienė. Čia parapijiečiai rinkdavosi po pamaldų išgerti arbatos, aptarti parapijos rūpesčius, bet pastaruoju metu raktų nuo pastato jie neturėjo – jie buvo pas kleboną.

„Mokytoja Rubikienė čia buvo įrengusi muziejų, sienas puošė nuotraukos iš parapijos gyvenimo, deja, <...> mes buvom tarsi nušalinti nuo parapijos gyvenimo“, – pasakojo M. Švabas ir pridūrė, kad po susitikimo generalvikaras raktus perdavė parapijiečiams.

M. Švabas pasakojo, kad vyskupijos atstovui jie išsakė ir parapijiečių lūkesčius: tikintieji norėtų įveiklinti ir šventoriuje stovintį didžiulį klebonijos pastatą.

„Mes ir sakom generalvikarui: jei turėtume veiklesnį kleboną, jei parapija atsigautų, galbūt galima parengti projektą klebonijos atstatymui ir patalpas įveiklinti. Kriūkai – vienintelis rajono miestelis, neturintis šarvojimo salės, galbūt čia ir būtų galima ją įrengti. Arba vasaros metu organizuoti ateitininkų ar skautų vaikų stovyklas“, – parapijos ateities vizija dalinosi M. Švabas.

Pasiteiravus Vilkaviškio vyskupijos vyskupo generalvikaro mons. teol. lic. G. Kuliešiaus apie Paežerėlių parapijos problemą, dvasininkas patikino, kad net minties nėra uždaryti bažnyčią, o atvažiavęs į Paežerėlius apie tai išgirdo pirmą kartą.

„Kadangi Paežerėlių parapijos klebonas serga, tikintieji dėl laidotuvių gali kreiptis į Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigus. O sekmadieniais tai vienas, tai kitas pagal galimybę privažiuosime aukoti Mišių. Dar nežinia, kaip pandemija apskritai pakreips bažnyčios veiklą, – kalbėjo dvasininkas, pridurdamas, kad tokia pati situacija ir Ilguvos parapijoje. – Kol klebonas ligoninėje, nesinori priimti jokių sprendimų.“

Šakių dekanato vicedekanas kun. Vytautas Antanas Matusevičius taip pat patikino, kad mirties atveju artimieji gali kreiptis į Šakių parapijos dvasininkus.

„Tiesa, Ilguvos parapijos klebonas sunkiai serga. Mus reiktų melstis už kleboną... O Paežerėlių bažnyčia rūpinasi Vilkaviškio kurija ir tikintieji tikrai sekmadieniais neliks be Mišių. Kol kas nuolatinio kunigo nėra. O vėliau spręs klausimą galbūt ir dėl nuolatinio dvasininko paskyrimo“, – kalbėjo kun. V. A. Matusevičius.

Dar truputėlis šios bažnyčios istorijos: Sviatošino (Kriūkų) dvaro vienas iš savininkų Aleksandras Mielžinskis 1860 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos administracija pradėjo vis labiau varžyti katalikų tikėjimą, todėl 1872 m. Seinų vyskupui buvo duotas nurodymas Paežerėlių bažnyčią uždaryti. Net 35-erius metus (iki 1907 m.) Paežerėliuose kunigo nebuvo. Retkarčiais čia šv. Mišias aukodavo iš Žemosios (Fergiso) Panemunės atvykę kunigai. Kilus grėsmei, kad Paežerėlių bažnyčia gali būti perduota marijavitams, o vėliau dar ir Sviatošino sentikiams, kaimo žmonės ir grafienė Ona Mielžinskienė kreipėsi į Seinų vyskupijos valdytoją prelatą Juozą Antanavičių, kad paskirtų bažnyčiai kunigą. Prašymas buvo patenkintas. 1918 m. įkurta parapija, 1920–1925 m. vadinta Žuklijais. Prie pat bažnyčios yra kapinės, kuriose yra ir JAV mirusio poeto Prano Lemberto kapas. Šiose kapinėse palaidotas ir mokytojas, švietėjas Petras Dumčius. Paežerėlių bažnyčia istoristinio stiliaus, turi neoklasicizmo bruožų, stačiakampio plano, dvibokštė, su žemesne ir siauresne pusapvale apside. Šventoriaus tvora medinių statinių, su mūriniais stulpais. Jame stovi varpinė, vertinga skulptūra „Nukryžiuotasis“. Yra liaudies tapybos kūrinių.

Kai publikacija buvo parengta spaudai, pasiekė žinia, kad lapkričio 6d. kun. F. Kuklys mirė Marijampolės ligoninėje.