„Reikia žinoti, kada ateiti, ir susiprasti, kada išeiti“, – tokiais žodžiais savo sprendimą palikti Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos vadovo kėdę apibūdino į pensiją išeinantis Romas Dumbliauskas.

Reformos po reformų

R. Dumbliauskas tuometinėje Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje 13 m. dirbo kūno kultūros mokytoju, vėliau buvo pasiūlyta užimti direktoriaus kėdę. Šias pareigas direktorius eina jau 32-ejus metus. Maždaug prieš dvi savaites R. Dumbliauskas savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl išėjimo į pensiją nuo birželio 26 d. Mokyklos vadovas sako, kad reikia vietą užleisti jaunam, pozityviam, energijos nestokojančiam ir naujų vėjų įnešiančiam vadovui. R. Dumbliauskas  labiausiai  nori, kad būsimasis vadovas ateitų su savo mintimis ir idėjomis.

Laikas, kai R. Dumbliauskas pradėjo vadovauti mokyklai, nebuvo iš lengvųjų. Nors direktorius jau ne vienerius metus sukosi mokyklos gyvenime, tačiau vadovavimo patirtis jam buvo visiškai svetima.

„Anksčiau gal net sudėtingiau buvo. Viskam vadovavo Švietimo skyrius. Reikėdavo važiuoti, prašymus rašyti dėl menkiausių smulkmenų. Kai 1996 m. mokyklos tapo finansiškai savarankiškomis, situacija tapo visai kitokia“, – pasakojo vadovas.

Tiesa, mokyklos vadovas, kalbėdamas švietimo sistemos tema, kaip ir daugelis kitų mokyklų direktorių, mato daugiau minusų nei pliusų.

„Reformuojama, reformuojama, reformuojama... Uždaryt, sunaikint ir sutaupyti centą. Jokio stabilumo. Liūdna taip kalbėti, tačiau strategiškai mąstančių žmonių iki šiol taip ir nėra. Trūksta specialistų, kurie žvelgtų bent 10–20 m. į priekį ir žinotų, ką daryti, kad neišsivaikščiotume, o Ministrui Pirmininkui, paskutiniajam išeinančiam iš kabineto, nereikėtų užgesinti šviesos“, – mintimis dalijosi vadovas.

Skaudus smūgis

Niekam ne paslaptis, kad, apimant visą Gelgaudiškio mokyklos gyvavimo laikotarpį, galvojant apie sunkumus ir negandas, vienas skaudžiausių smūgių buvo tada, kai ši iš vidurinės buvo reorganizuota į pagrindinę mokyklą. Kad šis laikotarpis buvo sunkus, neslepia ir mokyklos vadovas.

„Kad ir kaip bebūtų, esu nepaprastai dėkingas Gelgaudiškio gyventojams, kurie surinko 1400 parašų, kad mokykla išliktų ar taptų gimnazija. Savivaldybės taryba kažkodėl nusprendė, kad geriau vežioti vaikus, nors mes bandėme įrodyti, kad tai atsieis brangiau nei mokyti vietoje. Iki šių metų rugsėjo 1 d. mūsų mokykla galėjo būti vidurine, tačiau jau 2013 m. tapo pagrindine. Liūdna“, – apgailestavo vadovas.

 Pasiteiravus, ar visi žingsniai tuo metu, kai buvo sprendžiamas tolimesnis mokyklos likimas, buvo padaryti, ar pakankamai buvo stengiamasi, kad mokyklos statusas būtų pakeistas į gimnazijos, kad čia bent jau liktų vidurinė mokykla, R. Dumbliauskas atsakė paprastai ir aiškiai: „Jeigu komanda laimi, džiaugiasi visi ir tai būna komandos laimėjimas, jeigu pralaimi – dėl to kaltas lieka treneris.“

Laikas kelionėms ir bitėms

R. Dumbliauskas sakė nesvarstęs varianto ir sulaukus pensinio amžiaus likti vadovauti mokyklai.

„Niekas manęs nevarė ir nevaro, išeinu savo noru. Tiek metų išdirbęs sutikau daug gerų žmonių. Jiems liksiu dar ilgai dėkingas. Norėčiau, kad mokyklai vadovautų energingas, norintis kažką pakeisti, turintis ambicijų ir motyvacijos žmogus“, – kalbėjo vadovas.

Žinoma, išėjęs užtarnauto poilsio R. Dumbliauskas turės daug laisvo laiko, bet planų ateičiai turi ne vieną. Juokaudamas direktorius vylėsi, kad tik viskam pakaktų laiko.

„Dabar daugiau dėmesio galėsiu skirti bitėms, jų turiu kelis avilius. Mėgstam su žmona keliauti po Lietuvą, tyrinėti nematytus kampelius. Yra vis dar neaplankytų vietų, tad bus puiki proga. Su draugų kompanija ir į kitas šalis nuvykstame, galėsime pratęsti keliones“, – planus dėliojo vadovas.

Ir vis dėlto mokyklos direktorius neslėpė: bus keista ir šiek tiek liūdna, kad, atėjus naujiems mokslo metams, suskambus skambučiui, jo mokykloje nebebus.

„Mūsų mokyklą baigė daug nuostabių vaikų, tarp kurių buvo ir mano vaikai, taip pat anūkas. Moksleiviams esu įteikęs apie 800 atestatų“, – baigdamas pokalbį pasakojo R. Dumbliauskas.